Šimtametės dukra Danguolė Bakanienė: „Dabar tik mudvi su mama atstovaujame savajai giminei“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ

Spalio 25-ąją šimto metų sulaukusi šiaulietė Stanislava Baranauskienė sako, kad gyvena gerai, nes yra mylima ir prižiūrima artimųjų. Iš keturių vaikų šeimos, kurioje buvo 3 seserys ir vienas brolis, kilusi S. Baranauskienė - tik vienintelė belikusi gyva. Senolės seserys išgyveno iki 94 metų, o brolis iki 80, todėl artimieji mano, kad ilgaamžiškumo paslaptis slypi genuose. Kitos galimos priežastys - darbas, tvirtas charakteris ir meilė bei atsidavimas ne tik saviems, bet ir svetimiems vaikams. Keturis vaikus išauginusi moteris dabar turi penkis anūkus ir keturis proanūkius, kurie pasveikinti atvyko dar jubiliejaus išvakarėse. Artimieji tikinčiai jubiliatei pagal jos norą užsakė šventas mišias, o vakare ir fejerverkus šaudė. Kaip sako dukra Angelė Bakanienė, šimto metų ne kiekvienas sulaukia, todėl ir jubiliejų reikia tinkamai paminėti.

Darbas – išugdė tvirtą valią
Moteris visą gyvenimą stebino darbštumu – iki pat 80 metų dirbo Šiauliuose, Aklųjų kombinate. Tai netrukdė būti nuostabia mama, prižiūrėti namus, megzti kojines. S. Baranauskienės tėvai buvo dvarininkai, tačiau per karą, kai sudegė jų namai, visko neteko. Tėvą paėmė į karą, todėl S. Baranauskienės mama viena užaugino 4 vaikus. Pati S. Baranauskienė taip pat užaugino 4 vaikus, tačiau tik viena dukra liko gyva. „Mama kaip ir aš – abi iš keturių vaikų šeimos kilusios, nors gyvos  likome tik po vieną“, - sako dukra A. Bakanienė.
Jubiliatė visada buvo puiki šeimininkė. Nors šeimą išlaikė vyras, kuris dirbo geležinkelyje, namuose darbus suspėdavo atlikti viena - augino gyvulius, gamino maistą, prižiūrėjo vaikus. „Mama niekada nedejavo, nes žinojo, kad viską turi pati padaryti. Tėtis mirė prieš 40 metų, todėl šeimą ilgai prižiūrėjo viena pati. Buvo labai darbšti ir tvarkinga moteris“, - apie šimtametę mamą pasakoja dukra.

Anūkas – geriausias pašnekovas šimtametei
Dabar senolė labiausiai laukia, kada atvažiuos jos mylimiausias anūkas. Anūkas Muradas Bakanas – geriausias pašnekovas senolei. Vyras džiaugiasi, jog būtent jų šeimoje yra 100 metų sulaukusi jubiliatė. „Tiesa, kad buvau pats mylimiausias anūkas, todėl geriausiai sutardavome su močiute. Daug laiko leisdavau su ja - esu tuose pačiuose namuose ir gimęs, ir užaugęs“, - sako M. Bakanas.
Anūko nuomone, močiutė 100 metų sulaukė, todėl kad iki žilos senatvės daug judėjo. „Pamenu, kad močiutė turėjo išeiti iš darbo – tada buvo labai nelaiminga. Ji nesuprato, kodėl toliau nebegalinti dirbti, nors buvo jau 80-ies. Seniau močiutė, kai tik sniegas nutirpdavo, skubėdavo į kiemą ravėti, tvarkyti, vėliau sodinti. Kiek galėjo, tiek pati viską pasidarydavo“, - prisiminimais dalijasi anūkas.
Anūkas visada žavėjosi močiute ir klausė jos patarimų. „Močiutė turi didelę gyvenimišką patirtį, todėl su ja visada galėjau pasikalbėti, pasitarti. Dabar jau sunkiau su ja bendrauti, tačiau išmintis liko“, - sako anūkas.

Draugauja su Gražbyle Venclauskaite
Penkerius metus nebevaikštančią jubiliatę aplanko ir bendraamžė kaimynė – Garbės pilietė Gražbylė Venclauskaitė. Kaip ir G. Venclauskaitė, taip ir S. Baranauskienė yra saldumynų mėgėjos. Anūkas M. Bakanas mano, jei ne padėjo saldumynai sulaukti 100 metų, tai bent jau ir nesukliudė.  Tačiau S. Baranauskienės maisto racione ne tik saldumynai. Labiausiai ji mėgsta valgyti marinuotą silkę, virtus kiaušinius su majonezu ir mėsą, tačiau košės bei kitas sveikas maistas senolės nevilioja.
A. Bakanienės šeimos prisiminimuose išlieka ne tik G. Venclauskaitė, bet ir jos vyras, kuris išgelbėjo S. Baranauskienės sūnų. „Mano brolis susirgo pūliuojančia angina. Tąkart mamos nebuvo namuose, o angina trūko. Atvykusi vaikų gydytoja pasakė, kad brolis mirs ir reikia ruoštis laidotuvėms, tačiau atėjęs G. Venclauskaitės vyras pažiūrėjo, kad tai tik viso labo angina – „duokite vaikui vaistų ir gyvens”. Taip ir buvo“, - pasakoja S. Baranauskienė.

Skaniai gaminti išmokė ir dukterį
Jaunystėje S. Baranauskienė savo artimuosius lepindavo gardžiais namuose keptais pyragais, sausainiais ir bandelėmis, gal todėl juos mėgsta ir dabar. Dukra A. Bakanienė užsiminė, jog dėl maisto neretai priekaištauja sūnūs, kad ne visko išmoko iš močiutės... „Ir seniau sūnus sakydavo – mokykis, mokykis, kad išmoktumei gaminti taip, kaip močiutė, nes kai neliks jos, nebus jau iš ko ir mokytis“, - juokiasi dukra. Iš mamos išmokusi skaniai gaminti dabar D. Bakanienė nepamiršta gautų patarimų, tačiau savo svečius vaišina šiuolaikiškesniais patiekalais.

Šimtametė savo išmintimi stebina artimuosius
Šimtametė, pasak dukros A. Bakanienės, buvo labai atsakinga moteris, mylėjo ne tik savus, bet ir svetimus vaikus. Po karo į namus buvo priėmusi gyventi svetimų vaikų, kuriuos prižiūrėjo, maitino.
„Mamos meilė vaikams persidavė ir mums. Iki dabar išliko prisiminimuose tas vaizdas, kai mama pamelždavo karvę, iškošdavo pieną ir išnešusi kartu su savo keptu pyragu jį išdalydavo visiems kieme esantiems vaikams ir pieno įnešti į kambarį nebelikdavo, tačiau mums visko užteko“, - pasakoja dukra.
Senole besirūpinanti dukra sako, jog mama savo išmintimi stebina iki šiol. „Net dabar, gulėdama lovoje, visą laiką puikiai protauja. Kartą kvietė anūką – sakiau, sakyk man, aš pasakysiu jam, ko tu nuo jo nori, tai ji pasakė - kur žino du-trys, ten jau ne paslaptis ir nepasakė... Dar ir dabar iš jos semiamės išminties. Supratau, kad vyresnis žmogus visada protingesnis už mane, todėl su mama po vienu stogu gerai ir sugyvename“, - pagarbą savo mamai reiškia dukra A. Bakanienė.

Šimto metų sulaukusi šiaulietė Stanislava Baranauskienė savo išmintimi stebina iki šiol.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.