J. Lipšicas: „Senelį prisimenu kaip tvirto charakterio asmenybę su pilnu bagažu žinių ir išminties.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Judita BALTAKYTĖ
Šiauliuose minimos mūsų šviesuolio, Šiaulių miesto žydų bendruomenės nario Leibo Lipšico 90-osios gimimo metinės. Jų metu buvo aplankytas velionio kapas, suorganizuotas pagerbimas prie buvusių Šiaulių geto vartų, Šiaulių „Aušros“ muziejaus Ch. Frenkelio viloje buvo rodomas Šiaulių Didždvario gimnazijos gimnazistų (vadovė mokytoja Valda Kizevičiūtė) sukurtas filmas „Šiaulių getas“, skaitomi L. Lipšico laiškai. Renginį vedė ir L. Lipšico laiškus skaitė Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas.

Malda prie buvusių Šiaulių geto vartų
Prie buvusių Šiaulių geto vartų susirinkę žmonės malda pagerbė žuvusiuosius ir patraukė į Ch. Frenkelio vilą. Joje minėjimą pradėjęs V. Baranauskas pristatė Didždvario gimnazijos gimnazistų sukurtą filmą „Šiaulių getas“. Jame dar gyvas L. Lipšicas pasakojo istorijas apie patekimą į getą bei koncentracijos stovyklas.
Minėjimo metu atsiminimais apie velionį dalijosi Šiaulių miesto savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja, vyriausioji architektė Rasa Budrytė. Moteris jį vadino „vaikščiojančia enciklopedija“. „Mums teko kartu dirbti. Tai buvo tas žmogus, kuris visada viską žinojo. L. Lipšicas sugebėjo rasti bendrą kalbą tiek su jaunu, tiek su senyvo amžiaus žmogumi nepriklausomai nuo jo tautybės ar pažiūrų“, – sakė R. Budrytė.

L. Lipšico archyvai – muziejuje
Prisiminimus apie šviesuolį pasakojo ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė.
„Jis visuomet noriai dalijosi savo žiniomis, labai rūpinosi žydų paveldo išsaugojimu. Šiaulių „Aušros“ muziejuje yra saugomas 24 bylų archyvas. Jame sukaupta medžiaga apie Lietuvos ir Šiaulių žydų istoriją, kultūrą, gausu atsiminimų apie gyvenimą getuose. Medžiaga surinkta įvairiomis kalbomis: lietuvių, rusų, hebrajų, jidiš, anglų. Šis archyvas yra labai turtingas ir naudingas tyrinėtojams. Aš jį atsimenu kaip laiko darbui negailintį ir visuomet pasiruošusį padėti. Jis dirbdavo muziejaus Istorijos skyriaus archyvuose. Po darbo kartu eidavome į autobusų stotelę ir kalbėdavomės apie gyvenimą. Jis buvo itin galantiškas, kuklus, šviesus žmogus, turėjęs labai sudėtingą gyvenimą (keletą metų praleido gete, koncentracijos stovyklose), tačiau visuomet išliko optimistas“, – sakė V. Šiukščienė.
Minėjime dalyvavo ir šio šviesuolio anūkas Justas Lipšicas. „Senelį prisimenu kaip tvirto charakterio asmenybę su pilnu bagažu žinių ir išminties. Jis buvo labai atsidavęs šeimai. Mano senelis buvo labai konkretus žmogus, nemėgdavo „muilinimo“ ir už tai nevengdavo mane sukritikuoti ir duoti pylos. Senelis mane paskatino išvykti pagyventi į Jeruzalę. Tai padariau po jo mirties praėjus mėnesiui laiko“, – pasakojo L. Lipšico anūkas.

Gyvenimas – atminties išsaugojimui
L. Lipšicas gimė 1925 m. liepos 14 d. Rygoje. Jo tėvas Morduchas Lipšicas buvo Ch. Frenkelio odų perdirbimo fabriko vyriausiasis buhalteris ir gamybos vedėjas, o motina Estera Rabinavičiūtė – mokytoja, privačios žydų progimnazijos direktorė. L. Lipšicas mokėsi žydų mokykloje, vėliau – Šiaulių berniukų gimnazijoje. Deja, tolimesnius mokslus nutraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas.
1941 m. rugpjūčio 15 d. jis su savo šeima pateko į Šiaulių getą, kur iki 1944 metų liepos mėnesio gyveno ir dirbo. Po to visi buvo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Joje mirė jo mama ir brolis, o jiedu su tėvu pateko į Dachau iš kurios 1945 m. gegužės mėnesį buvo išlaisvinti amerikiečių karių. Į Lietuvą L. Lipšicas grįžo vienas. Nepaisydamas savo itin prastos sveikatos, vyras visą likusį gyvenimą paskyrė žuvusių, nukentėjusių tautiečių atminimo išsaugojimui. Jis yra Šiaulių žydų bendruomenės, atkurtos 1989 metais, metraštininkas bei vienas iš steigėjų.

Prie buvusių Šiaulių geto vartų susirinkę žmonės malda pagerbė žuvusiuosius.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ch. Frenkelio viloje vykęs minėjimas pradėtas filmu „Šiaulių getas“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.