Kūrybinė pjesės grupė. Viduryje – režisierius P. Igntavičius.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Vakar Valstybiniame Šiaulių dramos teatre įvykusioje spaudos konferencijoje pristatyta premjera – vienos dalies absurdo drama „Žaidimo pabaiga“, pagal Samuelio Beketo pjesę „Baigmė“.
Ši pjesė, priklausanti absurdo dramaturgijos klasikai, ne kartą statyta užsienyje, tačiau profesionali Lietuvos scena ją įgyvendins pirmą sykį – spektaklį žiūrovai galės išvysti jau šį sekmadienį.
Absurdo pjesė apie gyvenimą dėl nieko
Premjerą pristatė spektaklio „Žaidimos pabaiga“ režisierius Paulius Ignatavičius, aktoriai Sigitas Jakubauskas, Dalius Jančiauskas, Juozas Bindokas ir Vilija Paleckaitė. Pjesėje veiksmas sukasi nusigyvenusių, žmogiškumą praradusių ponų minčių absurdo labirintuose. Jie laukia tik vieno: juos išlaisvinančios pabaigos. Tačiau jos net ir negali būti, o kiekvienas žmogus gyvena gyvenimą be prasmės – atsidūręs čia jis priverstas žaisti betikslį žaidimą. Tiesa vienokia: tik šalia esantis žmogus, pasmerktas tam pačiam gyvenimui dėl nieko, suteikia vilties ir šviesos.
„S. Becketas į ją sudėjo daug skausmo ne tik po patirto Antrojo pasaulinio karo, bet ir apskritai dėl karų. Per šią utopinę pjesę jis ganėtinai niūriai pasižiūrėjo į žmoniją, kurioje neva įvykusi kažkokia katastrofa, suprask, karas, po kurio nieko nebeliko, tik čia gyvenantys paskutiniai keturi žmonės“, - sakė P. Ignatavičius.
Pasak jo, S. Beketas formuluoja provokuojančią mintį – geriau jau žmonija visiškai išmirtų, nes iš jos nieko gera – ji niekada nepasimoko iš klaidų. „Nežinau, ar šitas spektaklis privers kažką kažko pasimokyti, nes visuomet vengiu mokyti. Bet manau, kad spektaklis privers paklausti savęs – ar aš iš tikrųjų gyvenu, ar egzistuoju pasiduodamas visuomenės normoms“, - teigė režisierius.
Gali būti, kad pjesė pasirodys pakankamai niūri, kurioje nešlovinama žmogaus egzistencija. Tačiau, pasak režisieriaus, iš esmės S. Beketas ir siūlo gyvenimą, kuris neturi prasmės. „Aš esu įsitikinęs: jeigu žmonės suvoktų, kad jų gyvenimas neturi jokios prasmės, jie labiau pamiltų gyvenimą – dingtų kažkoks susireikšminimas, pavydas kitiems, kiti varginantys jausmai ir klausimai“, - sakė režisierius.
Apie žmones, kurie myli-neapkenčia
Akcentuota ir antroji tema – pono ir tarno arba tėvo ir sūnaus santykiai. „Ši tema ganėtinai amžina. Štai klausimas: iki kokio lygio galiu mylėti žmogų ir kokiomis ekstremaliomis aplinkybėmis? Kada ta meilė tampa neapykanta, kada ji kitam tampa neįmanomu ir slegiančiu dalyku? Turime pagrindinį veikėją – suluošintą poną Hamą ir turime jo tėvus, ištremtus į konteinerius, turime sūnų, kuris viskuo rūpinasi. Kada pagalba, žadėta draugystė, tauri meilė tampa nebeįmanoma kančia?“ - svarstė režisierius. Pono Hamo ir jo tarno Klovo santykiai svyruoja nuo rūpesčio ir meilės iki visiško įgrisimo. Visa tai paaštrina atmintyje išnyrantys Hamo tėvai Negas ir Nelė.
D. Jančiausko personažas Klovas taip pat žiūrovams neša žinutę: jis gyvena tam tikrose taisyklėse, sukurtose tėvo ir pasaulio. Tačiau pjesės eigoje kyla abejonių – ar tas sukurtas pasaulis yra teisingas ir tikras. „Viena vertus, Klovas veržiasi iš to sukurto pasaulio, kita vertus, jis kažin ar žinos ką daryti su ta laisve. S. Beketas siūlo mintį, kad gyvenimas yra žaidimas – žaidžiame profesijas, tiesą, melą ir t. t. Bet kas būtų, jei nustotume visa tai žaisti?“ - svarstė D. Jančiauskas.
J. Bindokas, atliekantis Nego vaidmenį, sako kad tėvų ir sūnaus bendravimas tiesiog absoliutus nesusikalbėjimas, o pjesė tarsi primena, kad tėvai ir vaikai iš esmės gyvena atskirus gyvenimus. Vaikai – tik tam tikras tėvų etapas, kol šie sulauks pilnametystės, o tada laukia vienatvė. Tačiau tik žmonos ir vyro tarpusavio gyvenimas, prisiminimai, bendra biografija yra džiaugsmai, kurių nereikia ieškoti vaikuose. „Ir laimingi tie, kurie dar turi vienas kitą. Laiminga santuoka, kai vyras ir žmona vienas be kito negali gyventi“, - sako J. Bindokas.
S. Jokubauskui, atliekančiam Hamo rolę, absurdo dramaturgija jau pažįstama. Tačiau vaidinti šioje pjesėje - naujas iššūkis, nes čia galioja kitos logikos ir psichologijos taisyklės. „Nors pjesėje ir labai daug temų, pagrindinė vis tik išlieka humanizmo tema, kurią autorius nagrinėja per juodąjį humorą, juodąjį pasaulio vaizdavimą, per savo sukurtas fantazijas“, - sakė S. Jakubauskas.
