08-04-2015 36

Šiaulių miesto garbės pilietis, mecenatas ir žymus dailės kolekcininkas Edmundas Armoška tvirtai laikosi tradicijos per savo gimtadienį rugpjūčio mėnesį surengti tikras meno puotas savo gimtojo Šiaulių miesto gyventojams. Štai jis Šiaulių „Aušros“ muziejui padovanojo apie šimtą XIX a. pab. – XX a. I p. įvairių autorių tapybos darbų ir vakar Chaimo Frenkelio viloje atidaryta XX a. 4 – 8 deš. Lietuvos dailininkų portretų ir peizažo paroda iš jo muziejui dovanojamos kolekcijos. Ji, be jokios abejonės, itin vertinga: tai Leono Katino, Boleslovo Adomo Motuzos, Česlovo Znamierovskio, Jono Surkevičiaus, Nikolajaus Zelinskio, Valerijos Zalensienės, Vladimiro Kasatkino ir kitų Lietuvos dailininkų darbai. O kur dar drauge su kolekcija įdomūs faktai ir autorių sąsajos su Šiauliais... Dabar mūsų garbės piliečio gyvenimas tapo kiek atviresnis, perskaitomesnis – knyga „Gyvenimas amžių sandūroje“, kuri vakar irgi buvo pristatyta parodos atidarymo metu, leidžia įsitikinti, kad E. Armoška – išties įdomi asmenybė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ

– Kažkada sakėte, kad apie kolekcininkus vyravo ne kokia nuomonė.
– Tai praėjęs etapas, taip buvo sovietmečiu. Tai buvo nuomonė, atsiradusi ne dėl pačių kolekcininkų, bet dėl sovietinių struktūrų inspiracijų. Kartais sovietų (Brežnevo, Andropovo) laikais buvo planuojama Rygoje, Maskvoje, Vilniuje, kažkur kitur sugauti kažkokį kolekcininką su ikona, paveikslu, moneta, medaliu, išpūsti bylą – esą jie „pasidaro“ pinigus ar dar ką. O kolekcininkai tuomet vengdavo tokio atvirumo. Kai mes 1989 – 1990 m. pirmą Lietuvos kolekcininkų parodą atidarėme Vilniaus Šiuolaikinio meno centre (ŠMC), tada kažkaip prasidėjo judėjimas platesne prasme.
Lėtokai, bet buvo vienas albumas vieno kolekcininko išleistas, kito – atvirukų rinkinys, po to monetų rinkinys, pašto ženklų... O dabar šitas kolekcinis judėjimas įgavo labai didelius mastus. Paskutiniu metu išleista eilė privačių kolekcijų leidinių: tarkime, paskutiniai – Zigfrido Jankausko sidabro dirbinių, Vyginto Bubnio dvitomis pašto ženklų. Po to advokatų kontora LAWIN, dirbusi su estais, jau šešis albumus išleido ir į savo fondą renka lietuvių dailę.
Gali būti dabar jau kiti dalykai, nes tas mūsų kolekcionavimas neapsieina be netikrų kolekcininkų. Pakankamai daug tokių, kurie perka, perparduoda, veža iš Vakarų, veža iš Rytų... Galbūt jie ir reikalingi, bet kitą kartą perlenkia, tad būna nesklandumų. Šiaip šiandien kolekcionuoti nėra jokių problemų – niekas nedraudžia. O sovietmečiu numizmatikoje su auksine moneta jau nemalonumų būdavo: kratas padarydavo labai greitai, ir jeigu rasdavo dvi vienodos spalvos auksines monetas, vadinasi, jau nusižengi įstatymui. Dabar gali turėti visą stalą auksinių monetų.

– Sakėte, kad bet kas galėtų tapti kolekcininku...
– Neišsižadu to. Tapti gali bet kas, bet surinkti kolekciją gali ne bet kas. Gali rinkti, pavyzdžiui, R. Jakutis Šiaulių miesto dailininkų darbus, kitam šaus į galvą visiškai niekalus rinkti. Bet vėlgi, gali būti ir degtukų dėžutės, tačiau kolekcijas turi suformuoti nuo XIX ar XVIII a. Tai turi būti sistemingas darbas. Kai kuriose srityse kolekcininkas turi gilintis daug daugiau ir už mokslininką, besidomintį siaura sritimi. Jeigu dar platesnis akiratis, tai reikia labai pasigilinti, aplankyti muziejus, galerijas. Ypač numizmatikos srityje.
LDK, mūsų senosios valstybės, viena ryškiausių monetų kolekcijų ir čia jau reikėtų būti kelis kartus profesoriumi. Šių monetų XVIII – XX a. darė kopijas visokiais būdais vadinamuosius „falšus“, po to jie pateko į kolekcijas, o reikia atskirti, nes „falšas“ kainuoja eurą, o ne „falšas“ – tūkstantį. Ir visose kolekcionavimo srityse reikia tokių mokslinių žinių.

– Kolekcininko gyvenimas...
– Bjaurus ir įdomus. Kenčia visi aplinkiniai, jeigu labai užsidegi, iki nesveikumo. Dabar yra kitaip. Dabar gyvenimas „išmuša“ kolekcininką, jeigu ir yra fanatikas. Atsiranda šeimoje fanatikas, jį iš to fanatizmo išmuša vaikai ar žmona, nes aplinkui – kitas gyvenimas, kompiuteriai, mašinos. Sovietmečiu tame gyvenime buvo koks silpnutis televizorius, sodas – geriausiu atveju. Tuomet to fanatizmo taip nesimatė. Dabar yra sunkiau: šeima, jeigu nenorės, kad rinktų, greit iš fanatizmo padarys niekalą.

– Bet jūsų neišmuša...
– Ne, man nebėra laiko. Nebeišmuš, jau viskas. Bet įdomu: kolekcininkų visą laiką buvo, nuo neatmenamų laikų, pasaulyje garsiausi muziejai sukurti kolekcininkų.
Visiškai neseniai per televiziją rodė laidą, kur pokalbis vyko su tokiu režisieriumi Surikovu. Nuo mūsų krašto, nuo LDK, kur dabar yra Baltarusija ir toliau, keturios ar daugiau žydų kartos rinko knygas. Ir tos knygos 1918 m. komunistų buvo atimtos, suvežtos į Maskvą – surinko milijoninės vertės knygas ir užkalė tokiuose garduose lentomis. Ir po to paaiškėjo, kad tai yra keturių kartų žydų turtas. Režisierius važiavo į Niujorką, pas turtingą žydų diasporą ir sako: noriu dokumentinį filmą apie tai sukurti, turiu daug medžiagos, bet reikėtų paramos. Tai nė vienas nė vieno dolerio nedavė, o pasakė: mes galvosime.
Tai ką aš noriu pasakyti – kolekcininkai, kelios jų kartos rinko knygas, atsirado rusas režisierius, kuris nori pristatyti tą labai įdomią kolekciją, o milijardieriai sako, kad dar galvos. Tai štai visiškai neadekvatus požiūris į tokį dalyką XXI a. Taip yra daug kur ir dabar.

– Tačiau juk galėtume pasimokyti meno mecenavimo ir iš Vakarų.
– Ir tuomet atsigautų tas mecenavimas. Kai Armoška padovanojo, kitas ir pagalvoja, kad jis – durnius. Aš Valdovų rūmams padovanojau Bonos Sforzos laikmečio skulptūrą – XVI a. O juk tada verslininkai siūlė vieną taurę už 10 tūkst. litų, o aš už 150 tūkst litų padovanojau. Neturiu niekam jokių pretenzijų. Aš tik noriu pasakyti – dabar toksai verslininkas paskelbtas milijardieriumi, o kultūrai ką nors jis padarė? Nieko...

– Šiauliai kažkada buvo moderniausias pramonės miestas. Tai kas dabar atsitiko?
– Taip, batų fabrikas buvo labai puikus, buvo „Gubernija“ labai garsi caro laikais. Mano mamos pusbrolis dirbo Šiauliuose. Jis buvo eilinis darbininkas, į darbą eidavo kaip į teatrą. Darbas prasidėdavo šeštą ryto, jis jau pusę keturių rišasi kaklaraištį ir eina į darbą. Šiauliai buvo stiprūs. Kas atsitiko? Atsitiko ne tik Šiauliams. Yra bendras kontekstas. Bendrame kontekste negerai vyksta.
Bet pasakysiu: kai gaujos vadas geras, tai gauja garsi visoje apskrityje arba visoje gubernijoje, arba visoje Aliaskoje. O kai gaujos vado nėra, tai... Mes gi – darbštūs žmonės, bet reikia kažkaip uždegti ir sutvarkyti.
Bet Šiaulių kultūra šviečia, yra kelios galerijos, šiauliečiai nuoširdžiai lankosi parodose ir čia man įdomu.

08-04-2015 35 08-04-2015 32 08-04-2015 34

08-04-2015 30 08-04-2015 33

 08-04-2015 37

Artūro STAPONKAUS nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94575612
Į viršų