Nepakeliama vidinė kančia, dvasinis skausmas - tai pagrindinės priežastys, priverčiančios žmogų galvoti apie savižudybę. Tuo metu asmuo išgyvena vidinę krizę ir nemato kitos išeities, kito savo gyvenimo problemų sprendimo kaip savanorišką pasitraukimą iš gyvenimo. Šalies ekonominė situacija, finansiniai sunkumai, su kuriais, atrodo, nebeįmanoma susitvarkyti, taip pat gali paskatinti pakelti prieš save ranką.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Diana JANUŠAITĖ
Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, vien 2013 metais Lietuvoje iš gyvenimo pasitraukė ir vaikai nuo 5 metų amžiaus, ir senjorai, kuriems per 75-erius. Tačiau dažniausiai sava valia Anapilin išeina 45 – 54 metų vyrai (101,9 iš 100 tūkst. šio amžiaus gyventojų) ir moterys (21,4 – iš 100 tūkst. šio amžiaus gyventojų). Ir apskritai Lietuva yra viena iš pirmaujančių šalių pagal savižudybių skaičių 100 tūkst. gyventojų.
Nors atrodo, kad jau palyginti seniai bandoma šią problemą spręsti, bet įvairių šalies institucijų veikla bent kol kas nebuvo veiksminga. Tad nuo 2015 metų savo veiklą pradėjęs Savižudybių prevencijos biuras turėtų prisidėti prie šios niūros statistikos gerinimo. Juk biuras koordinuos įvairių institucijų darbą, visuomenei ir suinteresuotoms organizacijoms teiks siūlymus savižudybių prevencijos, postvencijos klausimais, vykdys informacinę bei šviečiamąją veiklą.
Fragmentiškumą keis daugiaplaniškumu
Psichikos sveikatos centro direktorės Onos Davidonienės teigimu, Savižudybių prevencijos biuras neteiks tiesioginės pagalbos žmonėms, bet koordinuos institucijų, dirbančių su šia problema, darbą.
„Iki šiol kitų žinybų veiklos niekas nekoordinavo. Visos dėlionės detalės buvo išsibarsčiusios. Bandant detales sujungti į vieną paveikslą, paaiškėdavo, kad vienos trūksta, o kai kurių yra net po kelias. Biuro veikla ir parodys, kad savižudybių prevencijai būtinas įvairių institucijų, žinybų, ministerijų įsitraukimas“, - sako O. Davidonienė.
Vienas svarbiausių biuro uždavinių – susisteminti informaciją apie šiuo metu Lietuvoje vykdomas ministerijų savižudybių prevencijos priemones bei programas.
Anot direktorės, anksčiau tai buvo daroma labai fragmentiškai. Kiekviena institucija veikė taip, kaip jai atrodė tinkama. Lietuvoje savižudybių problematika daugiaplanė, ją lemia daug rizikos veiksnių, todėl sprendžiant problemą izoliuotai, ir pavieniui, nepavyko pasiekti geriausių rezultatų.
„Įvairios institucijos dūzgia kaip Grigo bitės, bet medaus prineša mažai. Pagrindinis biuro uždavinys bus siekis parodyti problemos daugiaplaniškumą ir prioritetinių veiksmų ėmimąsi, kad situacija keistųsi“, - aiškina O. Davidonienė.
Tiesioginės pagalbos konkretiems žmonėms neteiks
Savižudybių dažnis Lietuvoje yra didžiausias Europoje. Rizikos veiksnių, priežasčių daugybė. Anot direktorės, pačios pagrindinės vis dėlto yra psichologinės, ekonominės, ypač kai šalį ilgesniam laikui ištinka krizės, kai žmonės susiduria su tokiais iššūkiais, su kokiais lig tol nebuvo susidūrę. Alkoholizmas ir girtavimas šią problemą tik paaštrina - didelė dalis žmonių savižudybei ruošiasi būdami neblaivūs.
„Mūsų visuomenės vertybių skalė pasislinko į neigiamą pusę, mes tapome daug mažiau tolerantiški, pikti, agresyvūs, linkę smurtauti. Žinoma, ne visi, bet tokių apraiškų visuomenėje nemažai. Daug liko vyresnio amžiaus vienišų žmonių, gyvenimo trukmė ilgėja. Mes linkę į alkoholizmą“, - priežastis vardija direktorė.
Pasak O. Davidonienės, lyginant problemos mastą su kitomis šalimis, atrodome prastai, nes Lietuvos piliečiai savižudybių problematiką supranta siauriai. Dažniausiai ji tapatinama su psichikos sveikatos problemomis. Tačiau iš tiesų medikai susiduria tik su pasekme. Be abejo, jų vaidmuo svarbus, bet ne mažiau svarbi ir socialinės apsaugos, švietimo, kultūros institucijų vykdoma veikla: „Todėl biuro pagrindinė užduotis ir bus parodyti, jog problema daugiaplanė“.
Savižudybių prevencijos biuras, priešingai nei emocinės paramos tarnybos, tiesioginės pagalbos konkretiems žmonėms neteiks. Ta institucija bandys sukoordinuoti kitų žinybų veiklą, ieškos ir analizuos problemos sprendimo būdus.
„Emocinės paramos tarnybos turi labai aiškią funkciją: atsiliepti telefonu ir patarti ką daryti žmogui atsidūrus krizinėje situacijoje. Tuo tarpu biuro darbuotojai tiesiogiai su gyventojais nedirbs. Žinoma, telefoninės linijos labai svarbios ir reikalingos, bet jos nepajėgios išspręsti didelio spektro rizikos veiksnių. Jos nepakeis ekonominės situacijos ir nedarbo nesumažins. O savižudybių prevencijos biuro veikla padės ieškoti sisteminių problemos sprendimo būdų“, - išskiria direktorė.
Biuro reikalingumu neabejoja
„Iki šiol Lietuvoje tokios institucijos, kuri struktūruotai rūpintųsi savižudybių prevencija, nebuvo. Tai yra tikrai sveikintinas dalykas, bet kol kas džiaugtis dar per anksti. Daug kas priklausys nuo to, kokie ten žmonės dirbs, kokią komandą suburs“, - sako „Jaunimo linijos“ vadovas Paulius Skruibis.
Vadovo nuomone, biuras koordinuos seniai užmirštas ir apleistas iniciatyvas. Tačiau abejoja, ar naujai institucijai pavyks sukurti naują sistemą ir viską teisingai sugrupuoti.
„Bus didelė nesėkmė, jei biuras užsiims tik informacijos analize ir popierių pildymu. Manau, prioritetinė veikla turėtų būti skiriama teikiant kvalifikuotą, kompetentingai teikiamą pagalbą asmenims, esantiems gydymo įstaigose po mėginimo nusižudyti. Nes būtent ši grupė žmonių pasižymi didesne rizika nei bendra populiacija“, - svarsto P. Skruibis.
Specialisto teigimu, priežasčių, kodėl žmonės nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo, yra labai daug. Struktūriniai pokyčiai, įvykę dar sovietiniais laikais, vis dar turi neigiamą poveikį, su kuriuo susiduria ne tik Lietuva, bet ir kitos šalys.
„Sėkmingų, efektyviai veikiančių savižudybių prevencijos iniciatyvų Lietuvoje nėra daug. Pats žinojimas, kad mes esame daugiausiai savižudybių turinti šalis, neįkvepia. Pokalbiai – svarbi ir reikšminga problemos sprendimo dalis, bet ne vienintelė. Pritariu minčiai, jog visos institucijos ir organizacijos turi susivienyti ir veikti ne kaip atskiros dėlionės detalės, bet koordinuotai. Tik tokiu būdu pasieksime geriausių rezultatų“, - pabrėžia „Jaunimo linijos“ vadovas.
