Kas gali paneigti, kad Savivaldybės kavinės stalas ir lėkštės ne apskritos ir kad tai – ne diskusija prie apskritojo stalo darbo metu?

Vaido SIMANAUSKO nuotr.

 

Bronius KATINAS

Vakar Šiaulių savivaldybės klerkai Savivaldos dienos proga Šiaulių universiteto studentus mokė valdininkavimo paslapčių. Studentai iš gyvų valdžios klasikų mokėsi politinės demagogijos vingrybių, klientų „statymo į vietą“ technikos ir kavagerio, pavadinto diskusijomis prie apskrito stalo, paslapčių Savivaldybės kavinėje.

Vakar iki pietų Šiaulių savivaldybėje sunku buvo surasti bent vieną vadovą savo darbo vietoje. Šiaulių meras Justinas Sartauskas su keliomis studentėmis, savo pirmtaku Genadijumi Mikšiu, Savivaldybės administracijos direktoriumi Vladu Damulevičiumi, jo pirmtaku Rimundu Domarku ir keistai prie šios kompanijos priklydusiu Algimantu Beinoravičiumi varinėjo demagogijas. Studentė su regalijomis ant liauno kaklo skaitė būsimojo Tarybos posėdžio darbotvarkę, o aplink stalą susėdę politikos šernai bandė burti šia tema. Kurį klausimą žino, kurio nežino, bet kabos radosi prabilus apie atliekų tvarkymą.

Vyrai juodais drabužiais ir rimtais veidais į plaušelius sudraskė idėją statyti mieste požeminius atliekų konteinerius. Jeigu tokius konteinerius garbinantys vakariečiai, statantys šilutiškiai, druskininkiečiai ir panašūs neišmanėliai būtų išgirdę vyrų šnekas – iš gėdos išraudę ir šviežiais kaštonų lapais apsikasę būtų. Tikrai ne laiku tokios drastiškos idėjos iš varnų, katinų ir benamių duoną atimti. Maža kiek dar jų gatvėje atsidurs, kai miesto valdžia iš mokyklų sargus ir kitus juodadarbius išvarys.

Bet paliekame vyrus su „šlipsais“ žaliaakėms ir mėlynakėms studentėms smegenis pudrinti ir einame žiūrėti, kaip valdininkai gyvenimiškąja patirtimi su jaunąja karta dalijasi. 

Savivaldybės spaudos centre – dvi trečiakursės viešojo administravimo studentės ir nė vienos Savivaldybės atstovės spaudai Jūratės Rauduvienės. Norime sužinoti, kaip mūsų išrinktieji Šiaulių miesto tarybos nariai biudžetinius pinigėlius traiško. 

„Aš dabar pranešimą spaudai rašau, palaukit“, - į vietą pastato mėlynakė trečiakursė, griežtai kaip Leninas į buržuaziją dėbtelėjusi (apsigimusi viešoji administratorė – iš akių matyti). 

Draugė, dažyta poaukštė blondinė, svarbiausias viešojo administravimo paskaitas (beje, studentus šio mokslo mokė ir buvęs meras Genadijus Mikšys) akivaizdžiai pramiegojo, todėl kaip įkąsta nubildėjo pas Savivaldybės kanceliarijos vedėją. Po kelių minučių grįžo – vedėjos nėra, nėra ir informacijos. Atseit, kitą kartą užeikite. 

Būtinai užeisime, o kur atstovė spaudai? 

„Kitame kabinete – apskritojo stalo diskusijoje“, - pareiškia būsimoji valdininkė. 

Žinome tas jų diskusijas, todėl traukiame tiesiai į Savivaldybės kavinę.

Iki oficialių pietų – dar beveik valanda, o Savivaldybės kavinė – pilna Savivaldybės diskutuotojų. Kaire, dešine, krūminiais, iltiniais – čia tai bent diskusija! Žinoma, kas belieka nabagams, kai jų kabinetus studentai okupavo – tik pilnomis burnomis diskutuoti. 

O prie apskrito kavinės stalelio – žiū ir apskritojo stalo diskusijų dalyviai prie lėkščių palinkę diskutuoja. Štai – griežtasis konservatorius, Tarybos narys, visų galų išminčius ir retorikos asas Aurimas Nausėda, greta – filosofiško požiūrio į darbą neslepiantis Turto valdymo skyriaus vedėjas Gytis Skurkis, priešais jį – Savivaldybės ruporas, tiesa, kažkodėl pastaruoju metu valdžiai parūdijęs (pakeisti į naujesnį norėta), atstovė spaudai Jūratė Rauduvienė. O – ir Aplinkos skyriaus vedėjas aplinkui stalą besisukąs. Aplinka – kaip Dievo užantyje. 

Tamsiame kamputyje nesąžiningus piliečius gaudantis pareigūnas prie lėkštutės kukliai parimęs. Ojojoj – kiek pažįstamų veidų veidelių. 

Kaip grybas po gero lietaus panosėje išdygsta kavinės savininkas, armėnų tautybės pilietis, sunkiai ištariama pavarde. Kaip liūtas krūtine užstoja kuklųjį pareigūną ir ne tokius kuklius valdininkus nuo priešų fotoaparato objektyvo. 

Žmogus su stipriu akcentu bando tardyti, kokią teisę žurnalistai turi viešoje vietoje, Savivaldybėje, fotografuoti viešus asmenis. Perskaitome kavinės patalpas nuomojančiam verslininkui jo teises ir žmogus jau nuoširdžiai prisipažįsta – bijo, kad žurnalistai ištikimų klientų neišbaidytų. Neišbaidysime, tikrai neišbaidysime ir visiems papasakosime, kad armėniškai lietuviška virtuvė čia tokia skani, kad valdininkai oficialaus pietų meto nebesulaukia, liežuvius pakabinę, seiles varvindami pro duris alkūnėmis braunasi. 

Savininkas, atrodo, nupieštu vaizdeliu patenkintas. Tiesa – nėra čia ko džiūgauti, nes ta virtuvė nėra jau tokia stebuklinga. O ir kainos – net ne visiems valdininkams įkandamos.