Maždaug 6 milijonus kilometrų per valandą skriejanti nuo Saulės elektromagnetinė audra mūsų provincijos miestelį pasiekė paryčiui. Galbūt niekas šio reiškinio nebūtų nepastebėjęs, tačiau visa tai negalėjo praslysti pro niekada nesnaudžiančios televizijos akis. Netrukus visi žinojo, dar ir tie, kurie žinoti nenorėjo, ko laukti iš šito apokalipsės pranašo.
„Įsivaizduoji, - kad girdėtų kuo daugiau keleivių, kalbėjo maršrutiniame autobuse pagyvenusi močiutė šalia sėdinčiai bendraamžei, - Dar nuo vakar man ėmė mausti sąnarius. Ir viduriai kažko sustreikavo. Visai kaip prieš penkerius metus, kai Saulė irgi buvo nerami. Taip dar ir pagalvojau: bus pliūpsnis! Ir, va, prašau... Net keli išsyk! Aš šiuos dalykus labai gerai nujaučiu iš anksto!“
„Ir man nuo vakar ausyse ūžė, - antrino bendrakeleivė. - Tu matai, Saulė pasirodo kalta! O juk prie Smetonos taip nebūdavo. Pliki basi per dienas vaikščiodavome, ir nieko. Su savo palydovais jie klimatą sujaukė! Kaip tai kas? Amerikonai ir rusai!“
„Ne prieš gera, - atsiliepė autobuso gale sėdintis, apšepęs, pavargusios išvaizdos pilietis. - Kai vakar sužinojau apie atskriejantį Saulės spjūvį, atsisveikinau su žmona ir išėjau su draugais atsigerti alaus. Galbūt net paskutinį kartą. Ji man įkandin dar sušuko: „Juozai, kur tu?!“ - „O aš jai: „Atleisk už viską, saugok save ir vaikus - nežinau, ar bepasimatysime.“ Taip ir pasakiau. Visą vakarą su draugais gėrėme alų ir vyną, svarstydami, kas laukia žmonijos. Kol galiausiai „kabaką“ uždarė ir darbuotojos mus iškrapštė lauk. Sako: „Vyrai, vis tiek grįšite įsijungę „autopilotus“, todėl, kad nenuvairuotumėte pas svetimas, jums laikas keltis ir eiti...“
Nebuvo kur dingti – grįžau namo. Tačiau jaučiausi puikiai, jokių negalavimų, smagus, žvitrus... Dar Cicino koncertą per televizorių pažiūrėjau. Ir dainavau kartu. O rytą... Sukilo kraujospūdis, plėšė kaukolę... Juk per televizorių taip ir sakė: „Jautresnius gali kamuoti širdies ritmo sutrikimai, padidėjęs kraujospūdis... Akurat! Kaip pirštu į akį! Matyt, esu iš tų jautresnių...“
Ir mūsų darbovietėje nuotaikos buvo nekasdieniškos. Pirmadienis ir taip sunki diena, o čia dar Saulė... Vyrai kas penkias minutes bėgiojo parūkyti ir, žinoma, bandė rasti išeitį iš situacijos, kaip išgelbėti visą žmoniją. Moteriškės be perstojo gurkšnojo kavą, viena kitai nervingai pasakojo apie savo pojūčius. Po penkto ar šešto kavos puodelio ėmė aiškėti, jog Saulės pliūpsniams veikiant visoms stipriau ėmė plakti širdis bei pulsuoti smilkiniai! Net per kiekvieną pietų pertrauką sugebanti apibėgioti centro parduotuves vedėja Aldona šį kartą liko biure – jai suskirdo lūpos ir, savaime suprantama, dėl to kaltino padidėjusį Saulės aktyvumą.
Per radiją ir televiziją vietinės reikšmės įžymybės dalijosi savo pojūčiais bei pastebėjimais, astrologai ir ekstrasensai pranašavo greitą pasaulio pabaigą bei atsivėrusius juodosios kosminės energijos kanalus. O vietos „Naglo-dakario-ptm29-šnipšt-keberiokšt“ krepšinio komanda triuškinančiu rezultatu 12:122 pralaimėjusi absoliučiai lygos autsaiderei „Moterų pirtis“, dėl visko apkaltino netikėtai užgriuvusį Saulės vėją.
Saulės protuberantai sujaukė ir ramų bei darnų kelių policijos darbą. Užuot tykoję greičio viršytojų savo pamėgtose, visiems gerai žinomose užmiesčio „taškuose“, elektromagnetinių laukų veikiami jie pasistatė automobilį skersai šaligatvio palei turgavietę ir bandė „šaudyti“ pravažiuojančius. Kadangi per pusę valandos rezultatas buvo vis dar niekinis, iškėlė mintį, jog reikėtų ženklų, ribojančių minimalų pėsčiųjų greitį bent iki 20 km/h. Tai bent būtų gyvenimėlis!
Sodomitai ta proga surengė eiseną: „Jeigu čia pat pasaulio pabaiga, – galima viskas! Darykite kaip mes, darykite su mumis, darykite už mus!“ - spygavo jie. Sužavėti spalvingo reginio iki tol ant šaligatvių stovėję žiūrovai brovėsi per policijos užtvaras ir jungėsi prie eisenos.
Elektromagnetinės anomalijos sutrikdė ir oro uosto tarnybų darbą. Čia vienas po kito leidosi paklydę Rusijos naikintuvai. Aukštas karininkas, pamatęs žvaigždėtas rusų „mig’ų“ uodegas, slapčia nubraukė šykščią vyrišką ašarą: „Mūsiškiai grįžo! Pagaliau! Nebesitikėjau, vaikinai, jūsų pamatyti!“
NATO lėktuvai gi tūpė Karaliaučiaus srityje. Karaliaučiaus srities gubernatorius pareiškė, kad jų administracinis vienetas nedelsiant atsiskiria nuo Rusijos ir kapituliuoja. Per 15 minučių surengtas gyventojų referendumas tai patvirtino – net 99,8 proc. balsavusiųjų pasisakė už atsiskyrimą.
Nuo Salės atskriejusi elektromagnetinė audra taip paveikė mieste vaikščiojusį verslininką, kad jis paaukojo litą elgetai, ko šiaip niekada nedarydavo. Vėliau, įėjęs į šešėlį, verslininkas greitai susiprato padaręs didžiulę kvailystę, ir jau trečia valanda suko ratus po turgavietę bei aplinkinius kiemus, bandydamas elgetą surasti ir atsiimti iš jo, kas buvo duota viršaus – 99 centus.
Parlamentarai vieningai nutraukė sesiją. Vienas išsinuomojo sunkvežimį su priekaba ir išskubėjo pirkti kanceliarinių reikmenų pusei metų. Kiti pasklido po platųjį pasaulį: kas į Naująją Zelandiją, kas į Tunisą, kas į Tailandą... Pagal oficialiąją versiją, seimūnai gilins bušmenų, zulusų, tajų, maorių ir kitų kalbų žinias, idant sugrįžę galėtų dar sėkmingiau tarnauti Lietuvos žmonėms ir padėtų valstybei dar giliau įsilieti į Euroatlantines struktūras.
Nepakito gyvenimas tik Savivaldybėje – kaip niekas čia nesinėrė iš kailio iki Saulės pliūpsnio, taip niekas nepajudėjo ir po jo... Rutina tekėjo įprasta, per daugybę metų nusistovėjusia vaga. Matyt todėl, kad nuo saulės vėjo gūsio čia esančius saugojo storos ir tvirtos senu raugu persisunkiusios pastato sienos.
