S. Prancuičio ir V. Biskio atminimo ženklai „šabakštyniečiams“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Jeigu eisite pro Šiaulių dailininkų kūrybines dirbtuves Ežero gatvėje, kitaip tariant, pro Šabakštyną, ir žvilgtelėsite į kiemelio medžius kiek atidžiau, išvysite ant kamienų pritvirtintas lenteles. Kiekviena lentelė – su buvusio šabakštyniečio vardu, kiekviena pagaminta iš metalinių ir kitų detalių, kurių visumą sujungia medinė plokštelė su kryželio ženklu. Tai – šiauliečio dailininko Sigito Prancuičio sumanymas buvusių šabakštyniečių ir kolegų, iškeliavusių Anapilin, atminimui įamžinti. Dabar kiemelis panašus į kuklią alėją, skirtą čia pat kūrusiems. Pristatydamas savo kūrinius menininkas vylėsi, kad galbūt idėja išaugs į kažką panašaus kaip Vilniaus Literatų gatvės siena.

Pagerbė Šabakštyne kūrusius menininkus
Geltonuose saulės spinduliuose skendi Šabakštyno kiemelis, į kurį prisiminti kolegų susirinko Šiaulių kultūros bendruomenė. Akį pirmiausia patraukia S. Prancuičio sukurtas objektas „Dedikacija Šabakštynui“. Ant kėdės – senokas arbatinukas, puodelis, užmestas šalis, o greta jos – šakotas stovas, kurio viršūnė laiko saują teptukų – visos detalės panaudotos iš paties Šabakštyno ir kalba apie Šabakštyno gyvenimą ir dvasią.
Šiose dirbtuvėse S. Prancuitis kuria nuo 1978 m. „Šabakštynas – ne vien tik pastatas, bet ir žmonės, kurie čia gyvena ir kurie jau išėjo Amžinybėn. Tiems, kurie išėjo, reikėtų palikti kažkokį ženklą. Mes visi irgi išeisime“, – kalbėjo menininkas. Iš šio kūrinio gimė ir kita idėja – kiekvienam Šabakštyne kūrusiam, gyvenusiam, kurio jau nebėra tarp mūsų, sukurti po atminimo ženklą.
„Pamaniau, kad būtų galima originaliau – ženklus pritvirtinti ant medžių. Asambliažus kūrėme dviese: medžio konstrukcijas padarė skulptorius Vilius Biskis, o aš – meninę dalį“, – sakė S. Prancuitis.
Eduardas Juknevičius, Vaclovas Zigmantas, Donatas Lukoševičius ir Vytautas Tribandis – šiems menininkams ir skirti S. Prancuičio drauge su V. Biskiu sukurti asambliažai. Ant jų užrašytos ne tik pavardės, bet ir kuriais metais kiekvienas išėjo Anapilin. „Jie čia dirbo, kūrė visą savo gyvenimą. Lapkritį prisimename visus mirusius, bet mes negalime visų kolegų aplankyti: V. Zigmantas palaidotas Rukloje, V. Tribandžio pelenai išbarstyti Dzūkijoje. Todėl ir padarėme lentutes jų atminimui“, – sakė S. Prancuitis.
Arčiau gatvės medžių kamienus papuošė dar keletas S. Prancuičio darbų: piligrimas, menininko mūza, o trečias – žmogaus kūrėjo portretas, S. Prancuičio pavadintas „Homo creator“.
Išėjusius menininkus susirinkusieji prisiminė pasidalydami prisiminimais, ženklus palaimino Radviliškio parapijos kunigas Tadas Rudys.

Tuštėjančios dirbtuvės ir viltis
S. Prancuitis susimąstė – dirbtuvių pastatas tuštėja ne tik dėl to, kad menininkai išeina Anapilin. „Nežinia kodėl mus pamažu išvaro į gatvę. Pastato pirmame aukšte buvo dailininkų organizacija ir jos dabar nėra. Įsikūrė Turto bankas, kuris netvarko nei aplinkos, nieko, tik mes patys savo iniciatyva“, – sakė S. Prancuitis.
Užtat, jo manymu, šią atminimo ženklų idėją būtų galima vystyti toliau, tik yra kelios ir tikriausiai beveik neįveikiamos kliūtys.
„Tokius ženklus neblogai būtų padaryti mieste. Turiu idėjūkštę, bet jai įvykdyti iš valdžios reikėtų politinės valios, o iš šiauliečių – šiaulietiško patriotiškumo. Būtų galima įamžinti visus kultūros veikėjus ir padaryti tokią sieną, panašią į Vilniaus Literatų gatvę. Vilniuje – literatai, o pas mus – visi kultūrininkai: muzikantai, dailininkai, teatralai ir t. t. Pagalvojau, kad tiktų mūsų Katedros išorinė tvoros pusė: nedideli ženkliukai labai „susirištų“, – mano S. Prancuitis.
Tik štai šalia Katedros – kapinės. O galėtų būti gražus skveriukas, tvora, kuri S. Prancuičio įsivaizdavimu, būtų jungtis puikiai susiejanti Auksinę mergaitę (G. Lukošaičio skulptūra „Verksmas“) su Šiaulių miesto simboliu – Auksiniu berniuku.

Akimirka iš ceremonijos.
Artūro STAPONKAUS nuotr.