Ričardas Šiumberevičius apie Sąjūdžio gimimo laikus: „Jausmas toks... Dar ir dabar, kai aš išgirstu tų laikų dainas, nesvarbu, kas jas dainuoja, šiurpuliukai per kūną bėga”.Vadimo SIMUTKINO nuotr
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
1988 metų birželio 3 dieną buvo įkurtas Sąjūdžio judėjimas Vilniuje, Mokslų akademijos salėje įvykusiame Sąjūdžio susirinkime. Po to Gedimino aikštėje įvyko pirmasis Sąjūdžio mitingas...
Šiauliečiai buvo vieni iš pirmųjų ir aktyviausių šio judėjimo dalyvių - čia greit pradėtos steigti Sąjūdžio rėmimo grupės. Jos kūrėsi net mokyklose - 1988 metų rugsėjį, pavyzdžiui, 15-ojoje (dabar - Dainų) vidurinėje mokykloje aštuoni mokytojai įsteigė savo rėmimo grupę, keturiasdešimt moksleivių - savo.
Mokinių grupės veikloje aktyviai reiškėsi ir tuometinis 15-osios vidurinės mokyklos dvyliktokas Ričardas Šiumberevičius (dabar jis – Šiaulių miesto policijos komisariato viršininko pavaduotojas), kuris sako, kad po daugiau nei dvidešimties metų atmintyje liko tik keli ryškesni to meto įvykiai, kelios detalės ir žodžiais neįvardijamas jausmas.
- Kas jus paskatino 1988 metais tapti Sąjūdžio rėmimo grupės nariu?
- 1988 metų vasarą buvau jau baigęs vienuoliktąją klasę, ir nors mes, moksleiviai, nebuvome kažkokie aktyvistai, bet ėjome kartu su visa tauta. Tai buvo procesas, kurio nebuvo galima sustabdyti, kurio nebuvo galima išvengti - visus mus buvo apėmęs patriotizmas.
Kai mes sužinojome tai, ko iki tol nežinojome, turiu omeny, kad Lietuva turi kitokią, ne sovietinę vėliavą - Trispalvę, kitokį himną - Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę”, kitokį herbą - Vytį, tai, manau, visus apėmė įdomus jausmas, kurį žodžiais sunku išreikšti. Į tai žmogus negali abejingai reaguoti. Taip buvo tikriausiai ne man vienam.
Dabar sunku beprisiminti, iš kur ir kaip ta informacija atėjo. Gal ne iš mokyklos, nors joje buvo aktyvių patriotiškai nusiteikusiųjų. Manau, kad aš tai sužinojau per žmones, pradėjusius Sąjūdžio veiklą. Kalbu apie Lietuvos asmenybes: Arvydą Juozaitį, Alvydą Medalinską, Zigmą Vaišvilą, Kazimierą Prunskienę, Vytautą Landsbergį. Apie juos juk žmonės ir būrėsi.
Kiek prisimenu, šeimoje iki 1988 metų vasaros nepriklausomos Lietuvos tema buvo tabu, nors mano senelis puikiai prisiminė tarpukario Lietuvą, buvo tarnavęs jos kariuomenėje. Deja, ši informacija pirmiausia atėjo ne iš šeimos.
- Kokie tų metų įvykiai jums įsiminė?
- Iš tų mokyklinių metų man labiausiai įsiminė „Baltijos kelias”: kaip aš ir brolis su tėvais važiavome Panevėžio kryptimi, paskui stovėjome kažkuriame kilometre tarp Panevėžio ir Pasvalio. Tai buvo jau 1989 metų vasaros pabaiga.
Prieš tai dar buvo 1988-ųjų rugsėjį ekologinė akcija „Apjuoskime Baltiją” - visa klasė važiavome prie jūros apjuosti.
Tačiau labiausiai įstrigo, atrodytų, smulkūs dalykai: trispalvės vėliavėlės, lipdukai, ženkliukai, kiti Sąjūdžio ženklai. Dvyliktoje klasėje į švarko atlapą įsisegiau Gediminaičių stulpus ir tuo labai didžiavausi, dėl to puikiai jaučiausi.
Ir prisimenu, kaip mes, mokiniai, savo nuotaikas, pažiūras reiškėme mokykloje - pradėjome prašyti mokyklos vadovybės, kad nebereikalautų būtinai dėvėti mokyklinių uniformų, kurios per tiek metų buvo labai visiems nusibodusios. Ir išsireikalavome: šeštadieniais mums leido ateiti į pamokas be jų. Tai buvo tik pradžia, nes kai mokyklą baigėme, mokykloje jau leido išvis uniformų nebedėvėti.
Atrodo, toks paprastas dalykas, bet vis tiek sietinas su Atgimimu, su Sąjūdžio pradžia, su pirmosiomis permainomis.
- Kaip susiklostė tolesnis jūsų gyvenimas? Dalyvavote tolesnėje Sąjūdžio veikloje?
- Buvo mokykla, buvo „Baltijos kelias”, akcijos, o paskui prasidėjo kitas mano gyvenimo etapas - baigęs mokyklą 1989 metų rudenį turėjau išeiti į sovietinę armiją. Buvau bene iš paskutiniųjų abiturientų, kurie turėjo tai daryti. Ištarnavau beveik dvejus metus, kol buvo įsakyta paleisti iš armijos jaunuolius, pašauktus iš Pabaltijo šalių.
- O tarnaujant armijoje...
- Jausmai tarnaujant buvo viduje. Po to atėjau dirbti į policiją ir neakivaizdžiai mokytis aukštojoje. Darbas, šeima - šeima, darbas.
Visi bendraklasiai išsibarstėme po Lietuvą su savo rūpesčiais, susitinkame retai ir tik klasės susitikimuose. 1988-1989 metus, Sąjūdį prisimename, pakalbame kartais. Nors prisipažinsiu - visi tie prisiminimai jau priblėsę. Tik būna, kad ir vienas pats kažką apmąstydamas prisimenu tuos metus, „Baltijos kelią”, ir tada apima sunkiai žodžiais nusakomas jausmas.
- Per „Baltijos kelio” dvidešimtmetį važiavote į „savo kilometrą” tarp Panevėžio ir Pasvalio?
- Ne, nevažiavau - darbas. Nors gal ir ne tik todėl - per laiką aš, matyt, nuo visko nutolau. Darbai, darbai.
- Tačiau apie tuos laikus tikriausiai kalbatės su savo vaikais?
- Mano sūnui šešiolika, dukrai - keturiolika metų, tad pasikalbame apie Sąjūdį, patriotizmą, tačiau labai sudėtinga jiems perteikti tą jausmą, kurį išgyvenau pats per to meto įvykius. O ir vaikams, kurie užaugo nepriklausomoje Lietuvoje, sunku ar net neįmanoma suvokti, ką tada išgyvenau aš ir kiti žmonės. Jiems Sąjūdis, 1988 metų įvykiai - tik dalis istorijos.
.
