R. Vaisbrodas: „Racionalių sugrįžimo į Lietuvą priežasčių nėra - tik sentimentalios. Racionaliai mąstant nereikėjo grįžti – ten buvo geriau.“
Robertos SAUDARGYTĖS nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Prieš septynerius metus išvykęs dirbti į Briuselį – iš pradžių Europos jaunimo forumo prezidentu, paskui Europos Parlamento Europos liberalų ir demokratų aljanso už Europą (ALDE) frakcijos pirmininko politiniu patarėju - šiaulietis Renaldas Vaisbrodas jau keli mėnesiai, kai sugrįžo gyventi į Lietuvą.
Praėjusį penktadienį jis su europarlamentaru Leonidu Donskiu atvyko į Šiaulius, į diskusiją „Lietuvis Europoje: mažasis brolis ar lygiavertis partneris?“, kurios metu R. Vaisbrodas pasakė: „Vašingtone ar Kolumbijos mieste Medeline aš jaučiuosi esantis europietis, Europos Sąjungos šalyse identifikuoju save kaip lietuvį, Vilniuje – kaip šiaulietį.“
Po renginio R. Vaisbrodas sutiko duoti interviu „Šiaulių naujienų“ skaitytojams.
- Sugrįžau į Lietuvą su šeima – žmona ir trimis vaikais – prieš kelis mėnesius. Gyvename Vilniuje, bet kol kas važinėju į darbą Briuselyje kiekvieną savaitę. Manau, kad susirasiu sau čia kažkokį pritaikymą: žvalgausi į kairę, į dešinę, ieškau. Grįžau neturėdamas jokių garantijų, tik gerus norus.
- Tikitės rasti darbą, susijusį su politika ar akademine veikla?
- Aš visada buvau visuomeninėje veikloje, niekada nesiekiau akademinės karjeros. Todėl Lietuvoje ieškau darbo, susijusio su pilietine visuomene – su politiniais dalykais susijusio nepolitiškai iš analizės, iš tyrimo, iš minčių formavimo pozicijų, jų propagavimo politinėje srityje.
Briuselyje įgijęs įdomios patirties tiesiog pajutau poreikį grįžti į tėvynę, nes ta patirtimi galiu pasidalyti, galiu pritaikyti darydamas kažką pozityvaus čia. Dar nežinau ką, bet sugalvosiu.
Apskritai save identifikuoju kaip tarptautinį lietuvį. Lietuvis, kuris moka kalbas, kuris žino, ką reiškia gyventi užsienyje, žino, ką reiškia dirbti tarptautinėje terpėje, bendrauti su tarptautine publika.
Jaučiausi labai gerai toje terpėje ir jaučiau pareigą tame aktyviai dalyvauti, nes tai man tiesiog sekėsi, tiesiog natūraliai išėjo.
- Ar sugrįžti į Lietuvą jums ir jūsų šeimai nebuvo sudėtinga?
- Visada žinojau, kad kažkokius kompromisus neabejotinai reikės daryti, nes niekur nėra vien tik balta ir juoda. Yra ir pilka. Ir gali būti kitokių spalvų.
Aš su šeima tikiuosi, kad atrasime save Lietuvoje lygiai taip pat gerai, nors kažko ir turėsime atsisakyti.
Akivaizdžiai turėsime mažiau galimybių, bet turėsime kitokių dalykų, kurie mums turi didesnę reikšmę.
Juk mano žmona – lietuvaitė, vaikai – lietuviai. Šeimoje visada kalbėjome tik lietuviškai, nors vaikai lankė prancūziškus darželius ir juose kalbėjo prancūziškai.
Dabar vaikai yra labai laimingi, jiems labai gera, nes dabar nuolat yra su savo draugais, mūsų bendraamžių vaikais, kuriuos mes lankydavome tik per atostogas – per Kalėdas, vasarą.
Šių draugų vaikai labai pasiilgdavo, o dabar jie yra kaimynai – didelė šeima, kaip ir mūsų. Jie kartu eina į darželį. Lietuvoje vaikams viskas suprantama, viskas aišku, viskas paprasčiau. O ir močiutės su seneliais šalia. Tuo jie labai džiaugiasi.
O tai, kad aš nuolat turiu išvažinėti į Briuselį, žinoma – yra problema. Ir bijau, kad ji man yra didesnė nei vaikams. Bet tas važinėjimas nėra amžinas, o tik laikinas sprendimas.
- Per tuos kelis mėnesius pastebėjote, kad Lietuva – pasikeitusi?
- Taip, man Lietuva atrodo daug įdomesnė, turinti charakterį, kažką tokio, ko aš anksčiau nepastebėdavau. Anksčiau man viskas atrodydavo paprasta.
Viena, ką galiu pasakyti – kad dabar Lietuvoje yra daugiau pasirinkimo galimybių. O tai mažina skirtumą tarp gyvenimo kokybės ten, užsienyje, ir gyvenimo kokybės čia. Galima čia lygiai taip pat kokybiškai gyventi, jei, aišku, turi darbą, stogą virš galvos.