A. Černiauskas: „Realiai darbdaviai nieko nenori mokėti, bet tikisi gauti labai liberalų Darbo kodeksą.“
Profesinių sąjungų konfederacijos nuotr.

Diana JANUŠAITĖ
Trišalė Taryba toliau svarsto Darbo kodekso projekto ateitį. Kol kas sutarta pakeisti nemažai nuostatų, tačiau dar liko daug neišspręstų klausimų.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininko Artūro Černiausko teigimu, iki šiol labiausiai nesutariama dėl streikų liberalizavimo, išeitinių kompensacijų, darbo valandų ilginimo. Šiuos nesutarimus tikimasi išspręsti iki rugsėjo 10 d. Tačiau net ir tuomet derybos nesibaigs, nes prasidės svarstymai LR Seime.

– Kaip vyksta derybos ar atsižvelgiama į profsąjungų siūlymus, pastabas?
– Paskutiniame posėdyje daugiausiai ginčų kilo dėl streikų procedūros. Darbuotojai kategoriškai nesutinka su DK rengėjų siūlymu liberalizuoti streikų skelbimą.
Taip pat kol kas nesutariame dėl darbuotojų socialinių garantijų didinimo, darbuotojų įtraukimo į įmonės veiklą.
Labiausiai bijome, kad darbuotojams bus panaikintos socialinės garantijos, nes ne Trišalė taryba, bet Seimas priima sprendimus. Kadangi tarp Seimo narių yra nemažai buvusių verslininkų, tai jie gali balsuoti taip, kad garantijos bus panaikintos, o galimybių daugiau derėtis nebebus.
Kitam posėdžiui dar liko neišspręsta keliasdešimt klausimų: toliau svarstysime klausimą dėl streikų, išeitinių, atostogų kompensacijų ir mėginsime derėtis.
Jeigu darbdaviai norės, kad mes ką nors leistumėme dėl streikų, tai mėginsime daugiau išpešti dėl socialinių garantijų didinimo. Negalime leisti, kad DK būtų naudingas tik darbdaviui, bet ne darbuotojui.
Per šias derybas turbūt vienas sunkiausių rangų bus, kai derėsimės dėl darbo sutarčių. Pastebėjome, kad kodekso rengėjai kai kuriais momentais yra netikslūs. Jie vadovaujasi ES direktyvomis, bet jas taiko ne visiškai tiksliai.
Pavyzdžiui, įspėjimo laikotarpis dėl išėjimo iš darbo negali būti toks trumpas, išeitinės kompensacijos tokios mažos. Taip pat nereikėtų ilginti darbo savaitės.
Pagal DK projekto rengėjų siūlymą, pasibaigus darbo sutarčiai, darbuotojas gautų kompensaciją, tik jeigu dirba daugiau nei dvejus metus. Mūsų nuomone, bet kuriuo atveju, darbuotojas turėtų gauti kompensaciją, aišku, tik galbūt ne tokią didelę.
Apskritai, tų visų grėsmių, kurios buvo iškilusios pradžioje, po truputį nebelieka. Dėl visko daugiau ar mažiau pavyksta susitarti. Aišku, liko dar keliasdešimt aštresnių klausimų, bet tikiuosi, kad juos pavyks sutvarkyti.

– Dėl kokių siūlomų nuostatų ginčų kyla daugiausiai?
– Nesutariame dėl socialinių garantijų, atostogų, išeitinių. Realiai darbdaviai nieko nenori mokėti, bet tikisi gauti labai liberalų Darbo kodeksą.
Pas mus darbo užmokestis nepakankamas, tačiau žmonės sutiktų atsisakyti tam tikrų socialinių garantijų, kad gautų didesnį darbo užmokestį. Tai rodo, kad darbo užmokesčio faktorius darbuotojams labai svarbus. Todėl jeigu darbdaviai tikisi liberalaus kodekso, turėtumėme suteikti darbuotojams galimybę daugiau uždirbti.
Jeigu jie tikisi liberalizuoti viršvalandžius, tai mes iš karto sakome, kad juos reikia tiksliai apskaičiuoti ir gerai už juos mokėti. O neįvesti pseudo darbo laiko apskaitą, kai žmogus dirba 60 – 70 valandų per savaitę, o paskui mėnesio pabaigoje gauna kažkokias laisvas dienas ir negauna jokių pinigų už viršvalandžius.
Aišku, viskas nesibaigia vien tik DK projekto aptarimu, reikia išnagrinėti ir nemažai teisės aktų. O ten tokių dalykų galima rasti...
Pavyzdžiui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija su ministre priešakyje giriasi, kad didėja bedarbio pašalpa. Tačiau visi kažkodėl užmiršta pasakyti, kad jeigu bedarbio pašalpa didėja, tai gyventojams nuo tos bedarbio pašalpos atsiranda pajamų mokestis.
Jeigu bedarbio pašalpa didėja 30 proc., tai 15 proc. atsiranda pajamų mokesčio. Jie priskaičiuoja daug, bet iš tiesų duoda mažiau, vyksta tokie slapti žaidimai.
Sutarėme, kad kitame etape kartu nagrinėsime ir DK, ir teisės aktus. Jeigu jie nebus nagrinėjami kaip visuma, tai gali būti, kad kodeksas darbuotojams panaikins kai kurias lengvatas, kurios turėtų būti kompensuotos kitais teisės aktais.
Pavyzdžiui, įstatyme ganėtinai griežtai pasakyta, kad darbuotojai ar jų atstovai turi būti įtraukti į įmonės valdymą. Tačiau dabar matome, kad ta nuostata iš įstatymo po truputį dingsta. Tai įgyvendinama tik valstybinėse ar savivaldybių įmonėse, o ūkinėse įmonėse jau galioja atskira tvarka.
Jeigu Akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių įstatymas keisis, bet nebus pakeisti kiti teisės aktai – galiausiai ta nuostata nebegalios. Todėl per kitą posėdį peržvelgsime DK sąsajas su kitais teisės aktais.

– Ką manote apie siūlymą įteisinti nuostatą, kad darbuotojas privalėtų šimtu procentu atlyginti padarytą netyčinę žalą?
– Dabar žalos atlyginimas yra apribotas trimis vidutinio darbo užmokesčio dydžiais ir viena darbo užmokesčio įskaita, kuri gali būti daroma be darbuotojo sutikimo. Tuo tarpu mokslininkai siūlo, kad darbuotojas turėtų atlyginti visą žalą ir įskaitas padidinti iki šešių darbo užmokesčių be darbuotojo sutikimo.
Mūsų nuomone, tai yra per daug drastiška, nes kiekvienam gali atsitikti tam tikra nelaimė dirbant. Jeigu darbuotojas kažką sugadino netyčia ir darbo vietoje buvo blaivus, tai neturėtų atlyginti šimtaprocentinės žalos.
Dabartinė technika, technologiniai procesai yra labai sudėtingi. Darbuotojas dirba su tokiomis priemonėmis, kurių vertė šimtus, o gal net tūkstančius kartų viršija darbo užmokestį, kurį jis uždirba.
Pagal tokią nuostatą, jeigu jis ką nors netyčia sugadintų, tai turėtų atlyginti visą žalą ir praktiškai negautų jokio atlygio, galbūt net liktų su ieškiniu visam gyvenimui.

– SADM aiškina, kad naujasis DK mažins nedarbą ir skurdo lygį. Pritariate?
– Skurdo lygis mažinamas tada, kai didėja darbo užmokestis. Jeigu mes susitarsime, kad jis bus didesnis, tokiu atveju galbūt taip ir būtų, bet deja, šito projekte numatyta nėra.
ES ekspertai atkreipė dėmesį, kad pavyzdžiui, darbo valandų ilginimas kaip tik didintų nedarbą. Kadangi pas mus tokiu pavojingu laikotarpiu yra ganėtinai aukštas nedarbo lygis, ilginti darbo savaitę būtų pražūtinga. Tuomet kiti žmonės sunkiau įsidarbintų, nes būtų išnaudojami turimi įmonės resursai.
Reikėtų kaip tik trumpinti darbo savaitę, keisti darbo sutartis, įvesti lankstesnį įdarbinimo procesą. Tada darbdavys negalėtų naudotis vien tik turimais resursais ir būtų priverstas samdyti kitus darbuotojus bei jiems mokėti pakankamai didelį užmokestį. Tuomet galbūt mažėtų nedarbas ir socialinės išlaidos.
Kuo daugiau žmonių dirbs, tuo mažiau reikės kompensacijų, bedarbio draudimo išmokų. Jeigu valstybė vienoje vietoje ką nors prarastų, kitoje per išmokas sutaupytų.

– Kiek ilgai dar vyks derybos?
– Iki rugsėjo 10 dienos norėtumėme sudėti paskutinius taškus. Tačiau kai baigsis derybos Trišalėje taryboje, svarstymai tęsis Seime. Manau, derybos tęsis nuolat, net įteisinus naują DK. Dabar matome, kad tik jam pradėjus gyvuoti, reikės tobulinti nemažai straipsnių. Todėl derybos nesibaigia ir nesibaigs.
Manau, dar užsitęs diskusijos dėl kolektyvinių sutarčių. ES daugiau akcentuoja sutartinę darbo teisę. Užsienio ekspertai sako, kad jei mes galime dėl to tartis, tai tą ir turėtumėme daryti, ne rašyti įstatymo, bet sudaryti kolektyvinę sutartį.
Jeigu bus liberalizuota net streikų skelbimo procedūra, tuomet tai bus akstinas prasidėti kitokio lygio deryboms. Kadangi dabartinėje situacijoje viena iš poveikio priemonių darbdaviams yra streikas.
Aišku mes nenorime, kad visa Lietuva streikuotų, bet tai yra tokia poveikio priemonė. Dabartinėje situacijoje ji yra teoriškai galima, praktiškai labai sunkiai įgyvendinama. Įstatyme tai turi būti aiškiai reglamentuota, kad darbdavys suprastų, jog spausdamas darbuotojus nieko nelaimės.
Manau, reikia pereiti į aukštesnį sutartinės teisės lygį, kaip senosiose ES šalyse.
Vis dėlto kai dabar yra tokie dideli ekonomikos svyravimai, kai matome Rusijos ir Kinijos padėtį, net tose šalyse, kuriose pripažįstama sutartinė teisė, akcentuojama, kad minimalūs standartai vis tiek turėtų atsispindėti įstatyme.
Atėjus krizei, darbdaviai jaučia norą dar labiau suspausti darbuotojų socialines garantijas, nenori prarasti ekonominės naudos. Todėl įstatyme turėtų būti nustatytos bent minimalios garantijos.
Pavyzdžiui, Vokietijoje niekada nebuvo nustatytas minimalus darbo užmokestis, bet dabar jie patys pripažino, kad prasidėjus krizei, mokami atlyginimai krito.
Todėl priėjo išvadą, kad minimalus darbo užmokestis turi būti nustatytas ir nustatė 8,5 euro už valandą, kai pas mus yra 2 eurai.
Manau, mes dar pereisime į aukštesnį lygį, stengsimės išlaikyti bent jau minimalias garantijas, o po to toliau mėginsime tartis dėl geresnės situacijos.