Profsąjungos teigia, kad įteisinus naująjį DK į Lietuvą sugrįžtų baudžiavos laikai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Diana JANUŠAITĖ
Pirmadienį profesinės sąjungos Prie LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM)
organizavo piketą. Tai buvo paskutinis įspėjimas ministerijai prieš kolektyvinio ginčo inicijavimą šakos mastu.
Viešai išplatintame pranešime rašoma, kad protestuojama dėl ministerijos vykdomų tarptautinių sutarčių, LR įstatymų.
„Ministerija ne tik neatlieka savo tiesioginių pareigų – kontroliuoti šių teisės aktų vykdymą, tačiau pati juos šiurkščiai pažeidinėja. Pažeidžiami ne tik galiojantys teisės aktai, bet ir ministerijos teikiamo naujo Darbo kodekso projekto koncepcija ir idėjos. Vilkinamas projekte akcentuojamas socialinis dialogas (dėl kolektyvių derybų ir kitais svarbiais klausimais)“, – rašoma pranešime.
Taip pat profsąjungos liko nepatenkintos, kad socialinis modelis Seimui buvo pateiktas iki galo nebaigus projekto derinti Trišalėje taryboje.
Dėl to profesinės sąjungos neketina nuleisti rankų – rugsėjo 10 d. prie LR Seimo ir Vyriausybės jos organizuos taikią protesto akciją „Baudžiavai darbe – ne! Darbuotojų garantijų mažinimui – ne! Plačiau apie situaciją „Šiaulių naujienoms“ sutiko papasakoti Respublikinės jungtinės profesinės sąjungos pirmininkas Arvydas Dambrauskas.

– Kokios priežastys paskatino imtis protesto?
– Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ruošia naująjį Darbo kodekso (DK) socialinio modelio projektą ir jį pati pažeidinėja. Paprastai pasaulyje darbo santykiai kontroliuojami keliais būdais: įstatymais, nacionalinėmis, šakos kolektyvinėmis sutartimis. Pavyzdžiui, Danijoje, Skandinavijoje, darbo santykių įstatymai nereguliuoja, dėl visko susitariama kolektyvinėmis sutartimis. Matyt, šiuo socialiniu modeliu siekiama, kad panašiai būtų ir Lietuvoje. Norima, kad liktų mažiau įstatymų, ginančių darbuotojus, ir atsirastų daugiau galimybių susitarti.
Keisčiausia, kad ministerija šiam modeliui išleidžia 5 milijonus litų ir paruošusi jo nevykdo. Siūlomas modelis teisiškai visiškai neišnagrinėtas. Čia yra tiek daug pažeidimų, kad net baisu. Praktiškai dabar žiniasklaidoje nagrinėjamos problemos – tėra tik ledkalnio viršūnė. Manau, galiu drąsiai pasakyti, kad mums geriau iš viso neturėti DK, negu priimti siūlomą variantą, kuris praktiškai įteisins vergovę ir leis darbdaviui tapti visagaliu.

– Ką konkrečiai SADM daro blogai?
– Visų pažeidimų per trumpą pokalbį man nepavyks išvardyti. Visi žinome, kad socialinė partnerystė susideda iš trijų sudėtinių dalių: informavimo, konsultavimo, kolektyvinių derybų. O ministerija net šito nesugeba padaryti.
Pastebime, kad Lietuvoje su darbų sauga atliekama nemažai pažeidimų, darbuotojai yra nesaugūs. Pavyzdžiui, net vaikų globos namuose darbuotojai yra priversti dirbti su asmenimis, kurie turi psichinę negalią, nors anksčiau jie buvo gydomi tik ligoninėse.
Dėl to būtina išspręsti tiek darbuotojų, tiek gyventojų saugumo klausimą. Jeigu pacientas/klientas gali kelti pavojų sau ir aplinkiniams, tuomet su juo turi dirbti ne vienas, bet du ir daugiau darbuotojų. Tačiau pas mus taip nėra, ministerija tuo visiškai nesidomi, net išvadų jokių neatlieka. Tik suranda iešmininkus ir atsiriboja.
Taip pat nesuprantu, kodėl darbuotojas turėtų šimtu procentu atlyginti padarytą netyčinę žalą. Kodėl, pavyzdžiui, darbuotojui uždirbus papildomą kapitalą, darbdavys jį gali pasiimti, o nuostolį turi padengti darbuotojas? Žvelgiant liberaliu požiūriu, jeigu pasiimame pelną, turime prisiimti ir riziką.
Suprantu, jei kažką sugadino girtas žmogus ar nusikaltėlis, tuomet natūralu, kad jis turi atlyginti žalą. Tačiau jeigu netyčia...
Duokit darbuotojui didesnį atlyginimą, padidinkite jį bent keturis kartus, kad jis galėtų tą žalą padengti. Tuomet žmogus ir pats galės papildomai apsidrausti. Be to, kas trukdo ir pačiam darbdaviui apsidrausti nuo kažkokių nuostolių ir pan.? Negalima visko suversti tik ant darbuotojo.
Socialinės garantijos taip pat privalo būti įformintos. Tuomet turi būti kalbama dėl atlyginimo. T. y. įstatymas turėtų reguliuoti, kokių socialinių garantijų darbuotojas gali atsisakyti, padidinus atlyginimą, ir kokias socialines garantijas galėtų pasilikti, sutikus gauti mažesnį atlygį. Suprantu darbuotojų norą palaikyti liberalesnius santykius, tačiau į liberalizmą reikia pažvelgti iš abiejų pusių.

– Kokios sąlygos sudarytos deryboms?
– Ministerija pažeidžia dabartinio kodekso ir siūlomo socialinio modelio idėją bei koncepciją. Laiku nepradeda derybų, kaip to reikalauja įstatymas. Derybos turi prasidėti per keturiolika dienų nuo paskelbimo apie pakeitimus. O mes dėl to kovojame mėnesius, kartais – net metus. Skaudžiausia, kad ministerija ne tik neužtikrina konvencijų vykdymo, bet ir pati juos pažeidinėja.
Pažiūrėkite, kas darosi Lietuvoje. Plačiau paanalizavus darbo santykių sferą, aiškiai matyti, kad einame į gryną baudžiavą. Net baudžiavoj Lietuva turėjo priėmusi statutą, kuriame buvo rašoma, kad baudžiauninko užmušti negalima, galima tik nuplakti ir pan. O dabar mes nieko neturime. DK net parašyta, kad kai kuriais atvejais galima nesilaikyti imperatyvių kodekso nuostatų. Kaip galima nevykdyti Darbo kodekso ir kitų įstatymų? Kam jį iš viso rašyti? Tai visiškas nonsensas.
Trišalė taryba tėra konsultacinis aptariamasis organas. Čia jie nieko neprivalo pakeisti. Tiek dabartinis, tiek siūlomas socialinis modelis iškreipia santykius.
Trišalė taryba turėtų būti įteisinama ne įstatymu, bet nacionaline, kolektyvine sutartimi. Darbdaviai, Vyriausybė, profesinės sąjungos turėtų susitarti ir įkurti tarybą, kuri padėtų spręsti klausimus, siekiant išvengti streikų. Tuo tarpu pas mus Lietuvoje viskas perversta nuo kojų ant galvos.

– Kokią įtaką turi nuolatinis DK nuostatų keitimas?
– Darbo kodekso nuostatos negali nesikeisti, nes laikas nestovi vietoje. Tačiau tai turi būti daroma racionaliai. Dabartinis kodeksas yra labai pasikeitęs ir į blogesnę darbuotojams pusę. Kai nuostatos dažnai keičiasi, atsiranda nauja koncepcija ir tai pradeda trukdyti.
Darbdaviai įžūlėja, darbuotojams nebemoka išeitinių, liepia jiems išeiti ir jie išeina. Nepagelbėja net darbo ginčų komisija, kuri užuot sprendusi problemą, darbuotojo klausia, kodėl šis nepaprašė išeitinės. Šiandien mes jokių teisių nebeturime.

– SADM aiškina, kad naujasis socialinis modelis bus naudingas tiek darbuotojams, tiek darbdaviams. Pritariate?
– Dauguma lietuvių tikrai neperskaitys nei įteisinto DK, nei siūlomų projektų. Atrodo, jie pasakė, kad viskas bus gerai, tai mes dabar ir turime jais tikėti. Nesąmonė, tai tas pat, kas liepti žmogui pasikarti, kad šiam neskaudėtų galvos.
Galiu vienareikšmiškai pasakyti, kad tai, kas dabar pateikta Seimui, yra blogai. Praktiškai tai, kas buvo labai blogai, Trišalėje taryboje net nenagrinėta. Dar kartą pasikartosiu, kad į Lietuvą grįžta baudžiava.
Baisiausia, kad dabar žmonės net nežinos, kada galės grįžti namo. Suprantu, kad būna tokių darbų, kai kartais nori nenori darbe privalai užtrukti. Tačiau nesąmonė, jog prie staklių dirbantys žmonės darbe turės dirbti viršvalandžius. Kaip jam vaiką iš darželio reikės pasiimti, jei net nežinos, kada baigs darbą?
Kas gali pasakyti, kad Lietuvoje egzistuoja tikrai geri darbo santykiai? Pas mus tik vienas procentas su trupučiu iš darbo atleidžiamas su išeitinėmis. Kas mūsų laukia toliau? Revoliucija? Tik klausimas kada – po dešimt ar dvidešimt metų?

– Ar piketais ir streikais ką nors pasieksime?
– Piketas – tai paskutinis įspėjimas prieš kolektyvinį ginčą. Jeigu ministerija į tai nesureaguos, toliau šauksime suvažiavimus šakos mastu ir pradėsime balsavimus dėl streikų. Galbūt net atsitiks taip, kad visoje Lietuvoje darbuotojai vienu metu atsisakys dirbti.