Pasak psichoterapeuto V. Bartkevičiaus, vienas svarbiausių dalykų žmogaus gyvenime – tai bendravimas ir šilta namų aplinka.
Redakcijos archyvo nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Rytoj bus minima Tarptautinė savižudybių prevencijos diena. Šiaulių visuomenės sveikatos biuro (ŠVSB) duomenimis, 2013 m. Lietuvoje nusižudė 1 085 žmonės (887 vyrai ir 198 moterys). Šiaulių mieste 2013 m. nusižudė 34 asmenys (30 vyrų ir 4 moterys). 2014 m. savižudybių skaičius ir Lietuvoje, ir Šiauliuose kiek sumažėjo. Šalyje nusižudė 930 žmonių (769 vyrai ir 161 moteris), Šiaulių mieste – 32 žmonės (24 vyrai ir 8 moterys). Lietuvoje, kaip ir kitose išsivysčiusiose pasaulio šalyse, apie keturis kartus dažniau nusižudo vyrai nei moterys. Mūsų šalyje ir Šiaulių mieste daugiau nei du trečdaliai nusižudžiusių buvo 18 – 64 m. amžiaus.

7 metus užėmėme pirmąją vietą
PSO Europos regiono biuro duomenimis, Lietuva nuo 1993 m. iki 2010 m. užėmė pirmą vietą savižudybių skaičiumi Europos regione. Didžiausias savižudybių skaičius, lyginant su kitomis Europos šalimis, Lietuvoje buvo 1996 m. (rodiklis siekė 49,14/100 000 gyventojų), mažiausias – 2007 m. (rodiklis siekė 28,41/100 000 gyventojų).
Didelį savižudybių skaičių mūsų šalyje Nepriklausomybės laikotarpiu iš dalies nulėmė staigus perėjimas iš sovietinės santvarkos į vakarietišką santvarką ir tai daliai visuomenės buvo per sunki užduotis, ekonomikos nuosmukis, finansinis nestabilumas, nedarbas, didelės alkoholio gamybos apimtys ir geras prieinamumas vartotojams.
„Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia socialiniai-ekonominiai (ekonomikos krizė, finansiniai nuostoliai, darbo praradimas ir nedarbas, išėjimas į pensiją, migracija), rimti asmens fiziniai negalavimai (sunkios nepagydomos ligos, psichikos ligos, žalingi įpročiai, ypač alkoholio dažnas vartojimas), psichologiniai (žemas savęs vertinimas, nevisavertiškumo kompleksas, nuolatinis stresas ar įtampa) veiksniai, socialinės integracijos ir bendruomeninių ryšių trūkumas“, – teigia ŠVSB Visuomenės sveikatos stebėsenos ir programų skyriaus specialistė Zita Sakalauskaitė.
Pasak jos, Lietuvoje imtasi tam tikros prevencijos, kad savižudybių skaičius mažėtų. Yra nemokamos psichologinės pagalbos linijos, psichiatro konsultacijos, krizių centrai, psichikos centrai ir psichikos dienos stacionarai didžiuosiuose ir kituose Lietuvos miestuose. Tai gerina psichikos sveikatos paslaugų kokybę ir prieinamumą bei gali sumažinti ne tik savižudybių, bet ir visų kitų psichikos sutrikimų lygį.

Bendravimas – tai laimingo gyvenimo raktas
Kalbiname Šiauliuose dirbantį psichoterapeutą Vytautą Bartkevičių, kuris teigia, kad savo darbo praktikoje susiduria su tokiais atvejais. Anot jo, kas antras, kas trečias asmuo yra susidūręs su juodomis mintimis ir noru išeiti iš šio pasaulio. Psichoterapeutas pabrėžia – ypač dažnai apie tai pagalvoja jauni žmonės, dar paaugliai. Didžiulę įtaką padarė ir prieš keletą metų savo noru išėjęs aktorius Vytautas Šapranauskas.
„Po šio įvykio atėję pas mane jo gerbėjai, fanai sakydavo, kad jiems kyla minčių apie savižudybę. V. Šapranauskas buvo tarsi dievaitis – iš gerosios pusės taip, pripažįstu, bet po pasitraukimo – reikia dirbti su žmonėmis, kurie sureagavo į šį V. Šapranausko pasirinkimą“, – sako V. Bartkevičius.
Specialistas sako, kad pasitaiko, kai konflikto atveju vaikai grasina tėvams, jog pasidarys sau ką nors. Nors tokie pasakymai gali atrodyti vaikiški, į tai reikėtų atkreipti dėmesį ir susirūpinti – juk nežinai, kas gali nutikti.
„Labai dažnai apie savižudybę galvoja paaugliai, kai patiria pirmąsias netektis, praranda draugę ar draugą – taip stipriai paveikia paaugliškos meilės. Mums atrodo, kad susipykimas su berniuku nieko tokio, o dar žiūrėk – šis jau vakare vaikšto su serenadomis po langais“, – kiek pajuokauja psichoterapeutas.
Labai įdomi pasaulio statistika, sako V. Bartkevičius. Pavyzdžiui, žmonės, kurie išeina į pensiją, yra tarsi išmetami iš rinkos. Jie turi darbą, savo dienotvarkę ir staiga pamato, kad jau greit teks išeiti į pensiją. Pasak psichoterapeuto, šis etapas yra pats pavojingiausias, nes jeigu šeima nepalaiko ar žmogus dar kokių ligų turi, tai reikia labai atsargiai kalbėtis su juo, daugiau bendrauti.
„Čia reikia labai daug bendravimo. Taip pat ir su vaikais reikia labai daug bendrauti, nes kai mes prarandame bendravimo dovaną, ateina kritinė situacija – tėvai nebesusišneka su vaikais ir vietoj to, kad vaikai mylėtų savo tėvus, jie kažkaip atšąla. Paskui, kai tėvai jau nori tos meilės, eina pas psichologą, veda vaikus pas specialistus. Psichologas įvertins vaiko būklę, pasižiūrės, duos keletą patarimų. Bet jeigu namuose šilumos nėra, tai tas vaikas į tokius namus nebenori grįžti ir pabėga iš jų – tokia ta paauglystė“, – aiškina V. Bartkevičius.
Yra tarpsnis, kai vaikas tampa suaugusiu – surūko pirmąją cigaretę, paragauja alkoholio, išbando tai, ką daro suaugę. Šio tapsmo metu svarbu vaikams parodyti, kad gyvenimas nėra toks baisus, kad jis yra įdomus. Specialistas pabrėžia, kad mamos turėtų atkreipti labai didelį dėmesį į dukras – dukra ir mama turėtų būti draugės. Mažos mergaitės turi daug paslapčių, kartais jas patiki draugėms, tačiau dėl to iškyla ir problemų – draugė papasakoja kitiems ir pan.

Svarbu ugdyti vertybes
Atrodytų, žmogus gyvena gerai, vaikas turi gerus ir pasiturinčius tėvus, tačiau apie savižudybę vis vien galvoja. Tokiems žmonėms atrodo – imsiu ir pasidarysiu. Dažnai vaikai turi problemų mokykloje, vaikai tyčiojasi vieni iš kitų – tai irgi sąlygoja vaiko galvojimą apie savižudybę.
Labai svarbu turėti ir ugdyti jauno žmogaus vertybes.
Psichoterapeutas pastebi, viena mūsų vertybių – religija, bet ji tarsi yra mados reikalas. „Aš sakau ir, ko gero, sakysiu – kol kas nėra tos tikros religijos mūsų širdyse“, – sako V. Bartkevičius.
Pasak jo, svarbiausia – bendravimas. Tėvai vaikams turi būti ne tik tėvai, bet ir draugai – tada nereikės jokių specialistų pagalbos. Pati psichoterapija turi būti namuose – juose turi vyrauti gera nuotaika, kiekvieno pasitikėjimas savimi, kad nebūtų aršiai juokiamasi vienas iš kito, kai kas nors nutinka. Svarbu atkreipti dėmesį į vaiko būsenas, kaip jis jaučiasi grįžęs iš mokyklos, pasiteirauti, kaip jam sekėsi.
Kalbant apie savižudybes užtenka užmesti akį į mūsų literatūrą: apgautos merginos – tai balta varna visuomenėje. Vienintelis kelias – pasitraukti iš šio gyvenimo. Mūsų visuomenėje tarsi priimta, kad būti kitokiam nėra gerai. Tvyro neigiamas nusistatymas apie žmones, besilankančius pas psichologus, psichiatrus, taip pat daro neigiamą įtaką.
„Pavyzdžiui, ateina kokių 6 – 7 metų vaikutis, kuris buvo išgąsdintas kaimynų šuns. Tarkim, vaikas, pamatęs šunį, spontaniškai padaro „sisiuką“ ir paskui šlapintis pradeda vakarais į lovą. Šeima eina pas specialistą, šis prirašo vaistų, po kiek laiko problema dingsta. Paskui vaikui sukanka 18 metų, jis ateina jau norėdamas vairuoti automobilį, o specialistai sako, vaikeli, bet kad tu čia pas mus buvai. Paskui perverti kortelę ir žiūri, kad čia jau yra 10 – 12 metų senumo tie dalykai“, – pasakoja V. Bartkevičius.

Daug kalbų, bet mažai darbų
Psichoterapeutas taip pat pabrėžia – nereikėtų gąsdinti vaikų: „O dabar tave vesiu pas psichologą“ ir pan. Tada vaikas galvos, kad psichologas – tai velnias su ragais ir uodega, kuris jį auklės. Ne, reikia tai daryti natūraliai, nesukuriant neigiamo įspūdžio.
„Kol kas mūsų valstybėje rengiamos visokios programos, bet tos programos – tik popieriuose. Reikėtų visai kitaip žiūrėti į šiuos dalykus ir reikėtų realiai viską spręsti. Nors gerai bent tai, kad mūsų specialybės gydytojai, dabar vertinami labiau. Dabar jau galime priimti žmones ir jiems padėti, tačiau žmonės vis dar bijo ateiti“, – sako V. Bartkevičius.
Pasak specialisto, reikėtų atidžiai peržvelgti esamą situaciją, suskaičiuoti, kiek psichoterapeutų yra Lietuvoje ir teikti tokią pagalbą ne tik privačiai. Juk ne visada žmogui reikia eiti pas psichiatrą, kartais užtenka ir psichoterapeuto pagalbos.
„Lietuvoje didžiulę įtaką savižudybių skaičiui daro emigracija ir nedarbas. Tėvai palieka vaikus seneliams ir išvažiuoja uždirbti pinigų, o jaunas žmogus, baigęs aukštąjį mokslą, neranda darbo...“ – sako V. Bartkevičius.

Savižudybių procesas vyksta keliais etapais
ŠVSB specialistė Asta Ivoškienė informuoja, kad Savižudybių procesas vyksta keliais etapais.
Minčių, idėjų stadijoje žmogus tik pagalvoja apie savižudybę, nori užsimiršti, pabėgti nuo rūpesčių ir skausmo. Daugeliui žmonių nors kartą gyvenime ateina tokia mintis. Tačiau savižudybė dar neplanuojama. Norima nebūti, numirti, bet nusižudyti atrodo neįmanoma.
Ketinimų stadijoje žmogus ne tik trokšta mirti, bet ir pradeda siekti mirties. Jis norėtų rasti ir kitų būdų, kurie sumažintų jo kančias, bet negali. Savižudybė pradeda atrodyti kaip vienintelė išeitis. Grėsmė gyvybei čia jau daug didesnė. Pradedama galvoti apie nusižudymo būdus, apmąstomos konkrečios detalės.
Veiksmų etapas yra paskutinis. Jis prasideda apsisprendimu, kad mirtis yra geriausia išeitis. Tada gali net pagerėti nuotaika, nes žmogus pasijunta tarsi išsilaisvinęs. Šiame etape stebimi atsisveikinimo gestai – skolų, dovanų, laiškų grąžinimas, ypatingos atsisveikinimo frazės. Įvykdomas konkretus savižudybės veiksmas.
Šių savižudiškų tendencijų vyksmas nėra negrįžtamas: ne kiekvienas, galvojantis apie savižudybę, ketina tai daryti, ne kiekvienas ketinantis, mėgina nusižudyti, ne kiekvienas, kuris mėgina nusižudyti, miršta. Savižudybės procesą bet kuriuo momentu galima sustabdyti ir vidiniais, ir išoriniais veiksniais. Žmonės būna linkę į savižudybę tik tam tikrais gyvenimo momentais, ir savižudybė esti asmenybės krizės ar asmenybės sutrikimo rezultatas, o ne blaivus apsisprendimas.