Lietuvos universitetai tampa nebe akademinėmis, bet gamybinėmis institucijomis. Universitetai matuojami reitingais ir moksline produkcija. Tiek dėstytojai, tiek studentai raginami orientuotis tik į produkcijos gamybą. Žodžiu, mums humanitarų ir socialinių mokslų specialistų nebereikia. Svarbiausia paruošti kuo daugiau technokratų, kurie ne filosofuotų, bet gebėtų viską paaiškinti skaičiukais. Pamažu tokia nuomonė virsta valstybės politika. Vyriausybė atsižvelgia į verslo pageidavimus ir perorientuoja aukštąjį mokslą nuo socialinių į tiksliuosius mokslus. Tik ar iš tiesų taip elgtis racionalu ir kuo tai gresia mūsų valstybei? Apie tai kalbėta Šiaulių universitete vykusioje mokslinėje diskusijoje „Kas laukia universitetų: XXI amžiaus pažadai ir pavojai“. 
Kęstučio PABIJUTO pieš.

Diana JANUŠAITĖ

Akademikai tampa vadybininkais
Filosofas profesorius Leonidas Donskis susirinkusiems pasakojo, kad šiandien iš mokslininkų tikimasi, jog jie patys susiras pinigų. Universitetų daliniai pradeda trūkinėti, nes doktorantai, galvodami apie pinigus, juda iš vieno universiteto į kitą.
„Doktorantai nebėra pririšti prie savo katedrų ir mokslo vadovų kaip buvo anksčiau. Jie tampa tyrinėtojais, kurie dirba su įvairiais projektais. Akademikai virsta pusiau vadybininkais, kurių tikslas – pritraukti pinigus“, – pabrėžė L. Donskis.
Anot jo, pagrindinė problema ta, kad netrukus gali ateiti diena, kai katedrų galbūt nebegelbės net tyrimai. Nesurinkę reikiamo kiekio studentų universitetai bus tiesiog išformuojami. Taip yra, nes universitetas mūsų akyse nustojo būti akademine institucija. Jis po truputį virsta vadybine/gamybine institucija, valdoma panašiai kaip korporacijos. Skirtumas tik tas, kad į korporacijas nelenda valstybė, nes tarptautinės korporacijos yra galingesnės už valstybes.
Universitetai pasiekė savo klestėjimo laikotarpį, kai valstybė tapo garantu, kuris užtikrino išsilavinimo, švietimo politiką. Grėsmė iškyla dabar, kai valstybė vėl nėra galingiausia.
Filosofo nuomone, kalbos, kad Lietuvos universitetai turi konkuruoti su geriausiais pasaulio universitetais, kurie yra galingesni už visą valstybę ir turi didesnį biudžetą, juokingos.
Tad kyla klausimas, kas šiuo metu, kai valstybė nepajėgia turėti strategijos, skirtos savo tarptautinei švietimo ir kultūros dimensijai, valdo universitetus.
„Atsakymas paprastas – tarptautinės organizacijos, kurios yra stipresnės už valstybes. Tiesa, lieka įtampų laukas, nes mūsų valstybėje dar veikia Švietimo ir Kultūros ministerijos. O Europos parlamentas palieka iliuziją, kad Europos valstybės pačios visiškai atsakingos ir valdo švietimą bei kultūrą“, – kalbėjo filosofas.

Iškyla grėsmė prarasti individualumą
Dabar gyvename laikotarpiu, kai viskas dramatiškai keičiasi, kai gali iškilti pavojus humanitariniams ir socialiniams mokslams.
Technokratai teigia, kad senovėje žmonės „kentėjo“ nuo vaizduotės ir fantazijos. Esą lygindamas savo situaciją su praeitimi, įjungi vaizduotės galias. O vaizduotė atveria žmogui jo nelaimes. Žodžiu, kol nežinai, kad gali būti kitaip, tol tu laimingas. Kitaip tariant, jeigu skaitai Platono, Aristotelio knygas, susergi liga, kuri vadinasi siela.
Tai, kad universitetuose nebeliks istorijos, literatūros ir egzistuos tik gamtos ir tikslieji mokslai, numatė dar senovės filosofai ir rašytojai. Tik tada visi žmonės į tai žiūrėjo kaip į fantastiką. O dabar tai pamažu virsta realybe.
„Šiuolaikiniame pasaulyje pavojus yra tas, kad humanitariniai ir socialiniai mokslai pradeda išlikti tik labai galinguose ir turtinguose pasaulio universitetuose. Šie mokslai tampa prabanga ir tai yra blogai“, – akcentavo L. Donskis.
Profesoriaus teigimu, dar visai neseniai šie mokslai žmonijai atrodė kaip būtinybė. Be socialinių, humanitarinių mokslų tu negali savęs ir savo egzistencinės patirties interpretuoti. Griežtieji mokslai be humanistikos taip pat negali savęs paaiškinti.
Žodžiu, keičiasi mūsų prioritetai ir vertybės. Egzistencinė patirtis pradeda mūsų nebedominti. Būtinybe tampa sėkmė, profesija, įsidarbinimas, rinkos rodikliai, statistika ir sudėtingų procesų bei organizacijų valdymas.
„Jeigu mes nepasirūpinsime, kad per ateinančius 15–20 metų Lietuva turėtų aukščiausios klasės istorikų, filosofų, literatų, psichologų, kurie patys pajėgtų parašyti svarbias studijas apie mūsų visuomenę, iškyla pavojus, kad tokios serijos užsipildys darbais, kuriuos rašys britai, vokiečiai. Ir jie tikrai neskaitys vietinių šaltinių“, – perspėjo filosofas.
Kitaip tariant, išnykus šiems mokslams, Lietuva netektų asmenų, kurie gebėtų tinkamai reprezentuoti šalį. Mus ištiktų intelektualinė-akademinė savikolonizacija.
Nepajėgę išsaugoti savo istorinio-politinio naratyvo, leisime mus valdyti kitiems. Sutvirtinsime technokratinę viziją tų žmonių, kurie nuoširdžiai tiki, kad vienos šalys turi užsidirbti iš paslaugų sektoriaus, kitos – iš labai geros universitetų paslaugos sferos ir t. t.

Eksperimentai gali baigtis blogai
Universitetams pamažu tampant vadybine institucija, atsiranda suvokimas, kad akademiniai žmonės patys nebesugeba valdyti savęs. Todėl valdančiaisiais tampa ne akademiniai žmonės. Čia iškyla grėsmė, kad bus atliekamos reformos visiškai nesuvokiant, kam to reikia.
Profesoriaus nuomone, valdantieji dažnu atveju nesupranta akademinių žmonių tarpusavio santykių. „Matyt, jie kaip žmonės yra labai racionalūs ir techniški. Profesionalūs vadybininkai įsivaizduoja, kad žmonių santykiai yra tokie patys visur. Jie nesupranta, kad mokslo kolektyvuose egzistuoja toks dalykas – kaip mokinio-mokytojo santykis, kuris ugdomas ir formuojamas ne vienerius metus“, – kalbėjo L. Donskis.
Žodžiu, vadybinė klasė pradėjo ardyti tradicijas, valstybė nepadeda, o kiti nori padaryti kažką, ko patys gerai nesupranta.
Anot filosofo, Lietuvoje valstybė imituoja, kad valdo procesą, o Pramonininkų konfederacija ir panašūs institutai aiškina, kad jie žino, ko reikia šaliai. Nors realiai nieko nežino. Lietuvos socialinė, politinė, ekonominė kaita vystosi taip greitai, kad niekas negali žinoti, kaip viskas bus ateityje.
Tokia imitacija ir savęs apgaudinėjimas veda prie to, kad šiandien universitetai yra ir bus priversti atlikti eksperimentą su savimi, nors rezultatų niekas nežino.

Akademikai turėtų aktyviau kovoti už savo teises
„Nepaisant to, kad niekas nieko nežino, neprasidėjo nacionalinio masto konsultacija su akademine bendruomene. Juokingiausia, kad daugeliu atveju nenusisekę žmonės mūsų politikoje, intelektualiniame pasaulyje mėgina vesti šalį. O toks eksperimentas yra labai pavojingas“, – perspėjo profesorius.
Tad kyla klausimas, ką daryti su aukštuoju mokslu. Ar iš tiesų aukštasis mokslas virsta verslo pasaulio apendiksu? L. Donskis ramina, kad Lietuvos verslas dar nėra toks galingas, kad paskui save nusitemptų akademinę bendruomenę, tačiau tuo verta labiau susirūpinti.
Anot jo, akademinė bendruomenė turi kelias galimybes. Mažinti savo savarankiškumą ir eiti pakeliui su bendrąja europine srove, žiūrėti, iš kur vėjai pučia, ir atsisakyti bet kokios lyderystės viduje. Arba pradėti nacionalinio masto diskusijas tarp Lietuvos universitetų.
Jeigu per keletą metų nebūsime pasiruošę tinkamai reaguoti, neturėsime nuomonės, viską padarys už mus.
„Jeigu mes neturėsime savo aiškių pozicijų arba nebūsime konsoliduota Lietuvos akademinė bendruomenė, nieko nepasieksime. Kol reformatoriai neįtvirtino pozicijų, kurios mums nepatinka, bent jau turėtumėme išsakyti savo poziciją“, – aktyviau veikti akademinę bendruomenę ragino filosofas.
Profesoriaus nuomone, reformatoriai pirmiausia turėtų gebėti paaiškinti, kodėl reformos reikalingos. Prieš priimdami sprendimus, jie pirmiausia turėtų pasitarti su akademine bendruomene. Kitu atveju tai tebus tik nauja socialinės kontrolės forma. O paklūstantys kontrolei – manipuliacijos aukos.

L. Donskis: „Humanitariniai ir socialiniai mokslai pradeda išlikti tik labai galinguose ir turtinguose pasaulio universitetuose. Šie mokslai tampa prabanga ir tai yra blogai.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.