Zita KATKIENĖ
Pabūti kailyje to, kuris neteko darbo ir nori jį susirasti gali tik tas, kuris pats jo, to darbo, ieškojo.
Bene svarbiausias motyvas renkantis, manyčiau, kad darbas patiktų. Atlygis žmogui reikalingas tam, kad išgyventų. Tad pageidavimai ir priklauso nuo to, kokie žmogaus poreikiai. Tas, kuris žino, kad į darbą norėtų eiti tik nauju kostiumu ir važinėti visureigiu, rinksis vienokį darbą, o tas, kuriam pakanka kasdien nusipirkti gardų mėsos gabalą rytojaus pietums, ieškos kitokio.
Genys margas, o pasaulis – dar margesnis. Tad ir čia žmonių norai kartais ribojami ne tik jų poreikių, bet ir galimybių. Nutinka taip, kad žmogus negali dirbti vieno ar kito darbo, kad ir kaip jo norėtų. Ir negali ne dėl to, kad stinga žinių ar gebėjimų šiam darbui dirbti. Negali dėl to, kad stinga... sveikatos.
Nenorėjusi savo pavardės skelbti moteris piktinasi ne tik darbdaviais ir Darbo birža, dėl kurių akivaizdaus suokalbio iš darbo paieškos eilės braukiami neįgalūs žmonės. Moteris piktinasi dar ir tais, kurių rankose didžiulė galia: nuspręsti, kiek procentų darbingumo dėl ligos ar traumos yra praradęs žmogus.
Šie jų sprendimai lemia labai daug, nes nuo to, kiek procentų bus įvertintas jo darbingumo lygis, priklausys ir tai, kokiomis socialinėmis garantijomis jis galės naudotis, ir tai, kokio darbo jis galės ieškoti...
Penkiasdešimt šešerių metų žmogui, net ir neturinčiam sveikatos problemų, nebūtų lengva susirasti darbo Šiaulių darbo rinkoje. Dar sunkiau, kai darbdaviui tenka rodyti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos pateiktą išvadą, kurioje juodu ant balto parašyta, kad darbingumo lygis – 55 procentai. Dažnas darbdavys žino, jog šie procentai prilygsta anksčiau buvusiai trečiajai neįgalumo grupei. Tai reiškia, kad žmogaus negalia nėra labai sunki, tad jam keista, kad žmogus atsisako jam siūlomo nesunkaus fizinio darbo. Darbdavys priima sprendimą: bedarbis nenori dirbti, parašo siuntime, kad darbo atsisakė, o Darbo birža, gavusi tokią darbdavio išvadą, veja žmogų iš Darbo biržos.
„Bet neįgalusis nelygu neįgaliajam“, - sako į „Šiaulių naujienas“ atėjusi moteris ir pasakoja, kaip ji braukė ašaras skaitydama praėjusios savaitės komentarą. Verkė ne dėl to, kad pati pateko į panašią situaciją, kaip ir tas bedarbis, kuris buvo išbrauktas iš Darbo biržos ir bado akcija išsikovojo teisę vėl tęsti darbo paiešką. Verkė dėl to, kad neįgalusis neturi galimybių įrodyti, kad jis yra ne toks, kokį jį pristato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba.
Taigi darbo ieškantis žmogus, turintis negalią, darbdaviui pateikia išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų, kurioje nurodomas ne tik darbingumo lygis procentais, į kurį darbdavys ir kreipia didžiausią dėmesį. Jame nurodomi ir veiksniai, kuriems esant žmogus negali dirbti.
Skaitome išvardytus punktus. Taigi ši moteris negali dirbti, kai šiluminė aplinka neatitinka nustatytų pakankamos šiluminės aplinkos norminių verčių. Be to moteris negali dirbti, kai reikia kilnoti krovinius rankomis, kai krovinio svoris daugiau kaip 10 kilogramų. Be to negali dirbti darbo, susijusio su priverstiniais liemens palenkimais, nuolat pasikartojančiais pečių juostos, rankų judesiais.
Neįgalumą nuo vaikystės turinti moteris ir varginama daugelio ligų, dar patyrusi rankos traumą. Po šios operacijos sveikata visai pašlijusi, tačiau Neįgalumo ir darbingumo komisija, puikiai išvardijanti visus veiksnius, kuriems esant moteris negali dirbti, nustato, kad darbingumo lygis pakankamai aukštas. Ir žmogus lieka it musę kandęs, nes jis negali įrodyti darbdaviui, kad jo negalia daug didesnė, kad žmogus, negalintis nei sėdėti, nei kelti, nei pasilenkti, tikrai negalės dirbti daugelio darbų.
„Net ir viename archyve, į kurį įsidarbinau Darbo biržos siuntimu, ilgai negalėjau ištverti“, - pasakoja moteris. Neįgalioji čia buvo siunčiama atlikti viešuosius darbus. Taigi – už minimalią algą, kurios į rankas likdavo vos per 600 litų. Kitos archyvo darbuotojos, dirbančios šį darbą, gaudavo per 2000 litų, nors dirbdavo visos tą patį. „Skirtumas tik tas, kad aš ilgai negalėdavau pasėdėti, kad man daug sunkiau kelti, todėl tą patį darbą reikėdavo dirbti ilgiau“, - sako moteris, įsitikinusi, kad taip kentėti už 600 litų ji turėjusi tik dėl to, kad gauna mažą neįgalumo pensiją ir iš jos neišgyvena. Galėtų gauti ir daugiau, jei Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba jos darbingumo lygį būtų įvertinusi ne 55 proc., kas prilygsta trečiajai neįgalumo grupei, bet 65 proc., kas suteiktų skirti antrą neįgalumo grupę. Deja...
Ir moteris ims pasakoti, jog tai įmanoma tik tokiu atveju, jei į komisiją neįgalusis ateina pasirengęs. Tai yra... su vokeliu rankoje, kuriame – solidi pinigų suma, kurią neįgalioji žino, nes dažnas, kuris puikiai žino, kad jam gali būti nustatytas didesnis neįgalumo ir darbingumo procentas, neša vokelį, kuriame – 1500 litų. Kam neša vokelį, neskelbsime, tegul tai išsiaiškina pačios specialiosios tarnybos. Bet ir tai, pasak moters, dar ne viskas. Tam, kad gautum antrąją neįgalumo grupę, žmogus turi pristatyti galybę pažymų iš gydytojų. Jos ligų atveju teko minti traumatologo slenkstį ir įspausti į kišenę 60 litų. Chirurgo kabinete sulaukusi „nuolaidos“. Gydytojas patarė nemokėti į ligoninės kasą 100 litų, bet, į jo stalčių, kurį čia pat ir atidarė, įdėti 50 litų. Tokia nuolaida neįgaliajam – didelė dovana. Ir tam – jokių kliūčių, nes vos į kabinetą įeina neįgalusis, kuriam reikia pažymos Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai, bendruomenės slaugytoja it kareivis išeina iš kabineto.
Deja, neįgalusis to įrodyti tikrai negali. Ir net prasmės nėra, kai dovanos gydytojams leidžiamos valstybės. Tik ar tai dovana, kai visais įmanomais būdais vilkinamos patikros, sudaromas spaudimas ir net sąlygos neišeiti iš gydytojo kabineto, nepalikus jame vokelio?
Ir visa tai – tik tam, kad žmogui nebūtų per daug gerai šioje ašarų pakalnėje. Kad tik jis nepasijustų pelnytai įvertintas, kad jis nesulauktų tinkamo atpildo už patirtas skriaudas, gyvenimo negandas. Jei jau likimas lėmė tapti antrarūšiam, kuriam ligos ir negalios nebeleidžia suspėti su sveikaisiais, tai ir grumdys visi, kas tik pajėgia. Kaip tą Paryžiaus katedros kuprių, kuris ir į pragarą eitų už savo svajonę. Bet juk tai – ne autsaiderio, bet aukštos savivertės žmogaus bruožas. Tik priklausyti, jam lemta, deja, nuo tų, kurie į pragarą eina ne savo, bet kitų likimų ir kitų svajonių sąskaita.
