Alkoholis, narkotikai, lošimas gali žmogų padaryti vergu, o jo gyvenimą paversti tikru pragaru. Skaudžiausia, kad nuo priklausomybės vis dažniau kenčia nepilnamečiai. Atrodo, kad šalia jų turėtų būti suaugusieji, jiems patarti ir nuo visko apsaugoti. Deja, tai ne visuomet įgyvendinama. Kai kurie tėvai patys yra nuo ko nors priklausomi, o kai kurie tiesiog neturi laiko savo vaikams. Šį kartą „Šiaulių naujienų“ žurnalistai pakalbėjo su Šeimos santykių centro medicinos psichologe-psichoterapeute Aušra Varneckiene, kuri plačiau papasakojo apie priklausomybę nuo azartinių lošimų.
Kęstučio PABIJUTO pieš.
Diana JANUŠAITĖ
Alkoholis, narkotikai, lošimas gali žmogų padaryti vergu, o jo gyvenimą paversti tikru pragaru. Skaudžiausia, kad nuo priklausomybės vis dažniau kenčia nepilnamečiai. Atrodo, kad šalia jų turėtų būti suaugusieji, jiems patarti ir nuo visko apsaugoti. Deja, tai ne visuomet įgyvendinama. Kai kurie tėvai patys yra nuo ko nors priklausomi, o kai kurie tiesiog neturi laiko savo vaikams. Šį kartą „Šiaulių naujienų“ žurnalistai pakalbėjo su Šeimos santykių centro medicinos psichologe-psichoterapeute Aušra Varneckiene, kuri plačiau papasakojo apie priklausomybę nuo azartinių lošimų.
– Kodėl azartiniai lošimai žmonėms kartais tampa kaip narkotiku?
– Priklausomybę būtų galima nusakyti kaip bet kokią pasikartojančią elgseną, kuri trumpam padeda išvengti krizių ir tartum jas susilpnina. Anot mokslininkų, priklausomybės dažniausiai išsivysto dėl dviejų pagrindinių priežasčių: biologinės ir socialinės.
Žmonės, kurių smegenys per mažai gamina „malonumo“ hormono – dopamino, visą gyvenimą kovoja su polinkiu į kokią nors priklausomybę. Azartiniai lošimai stimuliuoja tą patį smegenų centrą, kaip ir kokainas. Lošiant savęs apdovanojimo sistema (galvos smegenyse esanti nervų ląstelių struktūra veikianti žmogaus elgesį) yra nuolat perdirginama, o tai sukelia reguliacinių procesų smegenyse sutrikimą. Visa tai skatina rizikuoti.
Kita priežastis – atstūmimo, vienatvės jausmas, sutrikęs savęs vertinimas, stiprūs išgyvenimai bei asmeninės savybės, verčiančios atsiriboti nuo visuomenės „savo“ pasaulyje. Žmogus turi neišspręstų problemų, neranda kalbos pats su savimi ir mėgina „gydytis“ lošimu.
Mums labai svarbūs du dalykai – saugumo jausmas ir pripažinimas. Jei šių dalykų trūksta – jaučiamės blogai: prastai miegame, esame blogos nuotaikos, nervingi, imame save nuvertinti. Štai tuomet lošimas tampa pavojingas, nes jis duoda saugumo iliuziją.
Lošdami atsiribojame nuo mūsų nepripažįstančio pasaulio, nejaučiame pavojaus, patiriame teigiamų emocijų, pabėgame nuo darbų rutinos. 70 proc. priklausomų nuo azartinių žaidimų prisipažįsta kamuojami vienatvės, todėl žaisdami nori pabėgti nuo vidinio nepasitenkinimo arba tikisi rasti draugų.
Iš vaikystės ateinantis nevisavertiškumo kompleksas dažnai kompensuojamas fantazijomis apie savo didingumą ir visagališkumą. Šiuo atveju, jei pavyksta išlošti, tai patvirtina vidinės savivertės ir svarbos, o kartu ir išskirtinumo pojūčius ir pastumia dar giliau į susikurtą savęs suvokimo fantazijų pasaulį. Polinkiui į patologinį azartą įtakos gali turėti sutrikę priklausomybės kamuojamo žmogaus ir jo artimųjų tarpasmeniniai santykiai.
Neturintys rimtesnio pomėgio ar gyvenimo tikslo taip pat greičiau tampa priklausomi nuo lošimų. Liguistas potraukis lošti dažnai susijęs su pervargimu: psichologiniu, emociniu ir fiziniu.
Kai žmogus yra pavargęs, pasąmonė pakužda tą poilsio būdą, kuris anksčiau garantuodavo emocijas, naują endorfinų dozę ir pasitenkinimo jausmą.
Jį priklausomas lošėjas nori patirti kuo ilgiau, todėl azartiniai žaidimai jam tampa lyg narkotikas. Tas prisiminimas iš seniau tiek „spaudžia smegenis“, kad žmogus sąmoningai nebevaldo situacijos. Įtakos turi ir sutrikęs gebėjimas valdyti savo jausmus. Vidinė įtampa ir nerimas susidūrus su gyvenimo sunkumais taip pat gali būti postūmiu beatodairiškai lošti.
– Nepilnamečiai tapti priklausomi nuo lošimo rizikuoja labiau nei suaugusieji?
– Vaikų psichika pažeidžiamesnė už suaugusiųjų, todėl priklausomybė atsiranda labai dažnai. Paaugliams gali padidėti priklausomybės nuo azartinių žaidimų rizika, nes jie sunkiau suvokia artėjančios bėdos pavojų. Lošimas paauglystėje yra ypač pavojingas.
Paauglystė juk savaime yra įvairias rizikas didinantis laikotarpis, nes šio amžiaus jaunuoliai yra linkę būti impulsyvūs, nebijoti pavojų, rizikuoti ir siekti neatidėliotino atlygio. Greitai tokie žaidėjai tampa priklausomi. Į priklausomybes labiau linkę uždari jaunuoliai. Tai gali lemti nesutarimai šeimoje, ar tai, kad tėvai nepakankamai skiria laiko.
Ypač verta sunerimti, kai pradedama net valgyti prie kompiuterio, vengiama išeiti į lauką ir aiškinama, jog reikia ramybės, nebesugebama kontroliuoti laiko, praleidžiamo prie kompiuterio, pasikeičia paros ritmas, kompiuteris būna nuolat įjungtas, o prie jo nuolat sėdintysis tampa abejingas, piktas, irzlus.
– Kodėl vieniems mesti lošti sunkiau, kitiems lengviau?
– Nevaldomas potraukis lošti kai kuriems gali pasireikšti vos kartą pabandžius. Pradžioje lošimai dažnai laikomi tik malonumu, linksma pramoga, „tik žaidimu“ ir, net pasireiškus neigiamoms lošimo pasekmėms, kai kuriems žmonėms būna sunku susivokti, kad pramoga jau pradeda virsti, o gal jau virto žalingu potraukiu. Laiku nesustojus, atsiranda problemų. Nesėkmes lydi melas, alkoholio (o neretai ir narkotikų) vartojimas, stresas. Dėl pergalių ir pralaimėjimų atsiranda nuotaikos svyravimai.
Polinkis daugiau ar mažiau rizikuoti yra įgimtas ir individualus. Tačiau vaikai ir paaugliai, lyginant su suaugusiais žmonėmis, yra labiau pažeidžiami patologinio potraukio azartiniams lošimams. Dėl psichologinės brandos stokos jiems sunkiau įvertinti vidinius impulsus ir juos valdyti. Be to, jiems sunkiau prognozuoti galimas savo elgesio, susijusio su lošimu, pasekmes. Pralošęs daugiau pinigų nei gali atiduoti, vaikas gali būti priverstas vogti iš tėvų, nusikalsti ar netgi tapti patyčių auka.
Azartiniai žaidimai, kaip ir visos kitos priklausomybės formos, duoda saugumo iliuziją. Liguistas potraukis lošti visada susijęs su pervargimu: psichologiniu, dvasiniu ir fiziniu.
Kaip pripažįsta patys patologiniai lošėjai, kad, jei pakeliui į kazino patenkindavo savo fiziologinius poreikius, t. y. sočiai pavalgydavo, išsimiegodavo, pailsėdavo, neretai iki kazino jie nebenueidavo. Kitaip tariant, lošimas prarasdavo savo poilsio pakaitalo funkciją. Jaunuolis turi atrasti tokią veiklą, kuri neleistų galvoti apie lošimą. Yra lošėjų, kuriems niekas nepadės. Yra ir tokių, kurie gali mesti lošti, kai susidaro palankios sąlygos. Tai priklauso nuo prigimties ir vidinių resursų bei aplinkos įtakos.
– Ar lošėjus sunkiau pagydyti nei, pavyzdžiui, alkoholikus?
– Pastebėti, kad žmogus lošia, yra sunkiau, nei atpažinti alkoholiką ar narkomaną. Priklausomas lošėjas visiškai nesiskiria nuo bet kurio kito žmogaus. Patologinis potraukis azartiniams lošimams, ko gero, yra vienas iš klastingiausių žalingų įpročių. Tik artimieji gali pasakyti, kaip jis pasikeitė. Paprastai kažkur dingsta pinigai, o paklausus – jis nurodo įvairias priežastis, meluoja, atsiriboja nuo buvusių draugų.
Toks žmogus tampa nekantrus, neatlieka savo pareigų, būna prislėgtos nuotaikos, apima vidinis nerimas, dirglumas, nemiga, kartais prakaitavimas, drebulys ir galvos skausmai, nejaučia laiko ribos lošdamas. Dažnai jis pamiršta pavalgyti, o neretai ir miegą aukoja lošimui.
Priklausomybės užvaldo žmogaus gyvenimą tiek, kad žmogus ima nebesirūpinti nei savo sveikata, nei aplinka. Žmogus to nenori pripažinti. Į pastabas dažniausiai reaguoja agresyviai arba viską nuleidžia juokais. Todėl gydymas yra labai sudėtingas ir reikalaujantis daug valios ir pastangų. Gydant ligonius dažniausiai didelė reikšmė skiriama dvasinei gydymo pusei.
Be to, juos gydyti sunkiau nei alkoholikus. Mokslininkai atrado, jog lošėjai labiau įklimpę į savo ligą nei psichotropinių medžiagų vartotojai, nes narkomanų ar alkoholikų smegenys gamina endorfinus (tai cheminė medžiaga, skatinanti euforiją) tik pavartojus alkoholio ar narkotikų, o lošėjų smegenys juos gamina nuolat. Dėl to narkomanas ar alkoholikas ima mąstyti blaiviai iš organizmo pasišalinus cheminėms medžiagoms, o lošėjui tai nepavyksta.
– Kaip tokio įpročio atsikratyti?
– Žmonių, susidūrusių su priklausomybe nuo azartinių žaidimų, skaičius sparčiai didėja. Daugiau nei trečdalis kenčiančių nuo šios problemos yra jaunimas. Įvairūs azartiniai žaidimai yra taip lengvai prieinami, kad paaugliai gali pralošti savo ateitį neišeidami iš savo kambario. Formuojantis priklausomybei nuo kompiuterinių žaidimų, dovanodami savo vaikams galingus žaidimų kompiuterius, pirmąjį žingsnį žengia tėvai.
Padėti gali pirmiausia pats lošėjas. Juk pradžioje jis arba neigia, arba pateisina priklausomybę azartiniams žaidimams – jis dažnai kaltina kitus, sakydamas, kad lošia dėl konkretaus tikslo ar pramogos. Tad pirmiausia lošėjas pats turi pripažinti problemą – jis yra priklausomas nuo lošimo. Ir tik po tam tikro laiko pradės priimti kurio nors artimojo pagalbą.
Tada jau galima tikėtis mažų žingsnelių pasikeitimo link, atvirai diskutuojant apie negatyvias lošimo puses ir tuo laikotarpiu nelošiant. Tuomet lošėjas patiria baimę netekti įsivaizduojamo pagalbininko.
Tai lyg atsisveikinimas su senu ir gerai pažįstamu draugu, padėjusiu sunkią akimirką – lošimu (priklausomų žmonių įsivaizdavimas, kad jų priklausomybė yra pagalbininkė sunkiomis gyvenimo akimirkomis, yra didžiausia įsivaizduojama iliuzija). Labai svarbu išsiaiškinti, kokiais atvejais lošimas žmogaus „neužkabina“ – paprastai pailsėjus, pavalgius, atsipalaidavus į azartinius žaidimus žiūrima visai kitaip. Reikia pakeisti gyvenimo būdą – sureguliuoti darbo ir poilsio režimą.
Svarbu ieškoti priklausomybės susiformavimo motyvo – radus, galima ieškoti kuo kitu tą poreikį tenkinti. Dažnai priklausomybė būna vienintelis būdas gauti intensyvų malonumą blankiame gyvenime. Dėl to nereikia nuvertinti priklausomybės, ar tikinti, kad gyvenime yra vertingesnių dalykų – dažnai tų vertingesnių lošėjo gyvenime ir nėra.
Lošėjai įsitikinę, kad jie gali kontroliuoti save ir savo potraukį, dažniausiai jie visai nekritiški savo potraukiui. Todėl labai svarbu atstatyti adekvatų mąstymo būdą – kad lošėjas pradėtų savo situaciją vertinti realiai. Kol žmogus neįsisąmonina, kad tik jis pats atsakingas už tai, kas atsitiko, yra didelė tikimybė, kad vėl sugrįš.
– Kaip tokiais atvejais turėtų elgtis tėvai? Taikyti įvairias bausmes, neišleisti iš namų ir pan.?
– Tyrimai rodo, kad lošėjai, kuriuos gydant ir jiems sveikstant paremia šeimos nariai, dažniau sėkmingai pasveiksta. Tuomet šeimos nariai gali skatinti lošėją vykti pas specialistus konsultacijoms arba kreiptis į anoniminių lošėjų savipagalbos grupę. Padėti lošėjui gali tie žmonės, kuriuos jis gerbia: giminaitis, geras draugas, dvasininkas ar gydytojas. Labai svarbu įtikinti, kad priklausomas nuo azartinių lošimų žmogus pripažintų savo priklausomybę prie lošimo. Reikia padėti suprasti, kodėl taip daro.
Jokiu būdu negalima staigiai vaikui uždrausti artintis prie kompiuterio, nes toks draudimas situaciją tik pablogins. Reikėtų rinktis laipsnišką laiko, skiriamo kompiuteriui, mažinimą. Vaikas, kuris sėdi prie kompiuterio, „apkursta“. Jis negirdi draudimų, paliepimų. Tėvai, išgirdę žodį „tuoj“ arba „gerai, gerai ateinu“ kažin ar sulauks, kada tai bus. Vaikui laikas prie kompiuterio eina kitaip, lyg sustoja. Tad tėvai turi nustatyti aiškias buvimo prie kompiuterio taisykles. Jei vaikui leidžiama prie kompiuterio būti dvi valandas, taip jam turi būti ir pasakoma. Kai lieka prie kompiuterio būti dešimt minučių, reikia vaiką įspėti, kiek laiko jis dar turi. Likus kelioms minutėms, dar kartą įspėti. Jokių nuolaidų, derybų būti negali.
Taip pat negalima ant jo šaukti, kritikuoti ar kitaip neigti, nes taip jis dar labiau „apsikabins“ savo „žaidimų draugą“. Tėvams svarbu vaiko neauklėti priekaištais, nemokyti barniais, nes efekto sulaukiama priešingo. Priklausomi vaikai ir jaunuoliai visada ieško kaltų, gyvena principu, kad jei tu man taip, tai ir aš tau taip, ir padarys bet ką, kad savo elgesį pateisintų. Siekiant to išvengti, būtina įtraukti vaiką į kitas veiklos formas, kur reikalingas azartas, konkurencija, netgi agresija.
Tėvai yra geriausias pavyzdys savo vaikams. Atidžiai tėvai turėtų įvertinti savo pačių požiūrį ir įpročius. Kalbėti su vaikais apie lošimus, jų pomėgius, kasdieninę veiklą, domėtis jais pačiais. Priminti, kad lošimai paaugliams yra neteisėti, papasakoti pavyzdžių. Tada sukurti būdus, kaip atsispirti lošimams ir užsiimti kita įdomia veikla, pavyzdžiui, prižiūrėti savarankiškai šunį. Vaikus teigiamai veikia, kai tėvai jiems surašo sąrašą darbų, kuriuos šie turi atlikti. Taip jie mokosi planuoti savo laiką, taip pat jaučia pasitenkinimą atlikę kokią kitą veiklą, fiziškai juda ir patiria reikalingumo jausmą.
Reikia stengtis savo vaiko išklausyti ir pasistengti suprasti to priežastį. Pasistengti neprarasti su vaikais ryšio, organizuoti kuo daugiau bendrų veiklų, išvykų, stebėti paauglio draugus ir stengtis nekaltinti, nebausti, o suprasti ir kartu spręsti iškilusią problemą. Svarbu kalbėti vieni su kitais ir mokėti klausytis. Nepamiršti būti su jais, kai reikia. Pasiruoškite atviram ir nuoširdžiam pokalbiui su vaiku. Jūsų atviras ir nuoširdus tonas padės išvengti kaltinimo.
Reikia nepamiršti, kad keitimosi laikotarpiu galimi atkryčiai. Jie dažnai būna labai sunkūs ne tik lošėjui, bet ir jo šeimai. Tačiau kantrybė, palaikymas ir supratimas, kad lošėjas stengiasi keistis, dažniausiai duoda teigiamų rezultatų jam ir aplinkiniams.
Labai svarbu prisiminti, kad išgydyti priklausomybę yra kur kas sunkiau nei užbėgti jai už akių.
A. Varneckienė: „Pradžioje lošimai dažnai laikomi tik malonumu, linksma pramoga, „tik žaidimu“ ir, net pasireiškus neigiamoms lošimo pasekmėms, kai kuriems žmonėms būna sunku susivokti, kad pramoga jau pradeda virsti, o gal jau virto žalingu potraukiu.“
Asmeninio archyvo nuotr.
