Buvęs Šiaulių  mero padėjėjas, dabartinis Seimo narys Laimontas Dinius (dešinėje) „susipainiojo“ savo moksluose. Panašu, jog politikas nuo visuomenės nuslėpė tikrąją savo specialybę ir diplomą.

Mykolas DEIKUS

Du bičiulius – Šiaulių  merą Genadijų Mikšį ir Seimo narį Laimontą  Dinių – suvienijo „aistra“ dumti visuomenei akis. G. Mikšys įrodinėja, kad jo artimiesiems už kapinių žemę  atiteks mažesnė suma nei skelbiama, o L. Dinius susipainiojo su savo mokslais. Pasirodo, politikas net neturi aukštesniojo išsilavinimo – skirtingai nei viešai skelbiasi ar nurodo oficialiose deklaracijose.

Interneto svetainėje manoseimas.lt pateikiamos Tautos prisikėlimo partijos kandidatų į Seimą pavardės ir duomenys apie juos. Tarp tokių politikų – ir iš šios partijos jau pašalintas šiaulietis Laimontas Dinius, į Seimą patekęs po Arūno Valinsko vėliava.

Skiltyje „Išsimokslinimas“  prie L. Diniaus pavardės didžiulis aukštojo mokslo institucijų sąrašas: Šiaulių universitetas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, Lietuvos valstybinė konservatorija. Šiame sąraše – ir Maskvos M. Lomonosovo universitetas. Ar rinkėjai turėtų suprasti, kad politikas – eruditas, baigęs tiek daug aukštojo mokslo institucijų, tarp kurių ir Rusijos pasididžiavimas – M. Lomonosovo universitetas?

Ko gero, būtų galima drąsiai skelbti konkursą, kurio nugalėtojui, pateikusiam M. Lomonosovo universiteto pažymą su L. Diniaus pavarde, būtų galima įteikti solidų prizą.

L. Dinius skelbiasi įstojęs ir į Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, tačiau jo nebaigė. Du kartus buvo įstojęs į Šiaulių universitetą, tačiau buvo pašalintas. Dabar įstojo trečiąkart.

L. Dinius iš tiesų  nebaigė ir  Lietuvos valstybinės konservatorijos.

Vienintelės mokymo institucijos, kurių diplomus turi – tai 14-oji vidurinė mokykla ir K. Didžiulio politechnikumas. Tačiau L. Dinius, kalbėdamas apie mokslus šioje institucijoje savo išsimokslinimą nepagrįstai kilstelėjo.

L. Dinius Seimo internetinėje svetainėje „kabančioje“ anketoje nurodo turįs aukštesnįjį  išsimokslinimą, kurį neva įgijęs besimokydamas Šiaulių K. Didžiulio politechnikume. Prie šios sovietmečiu veikusios mokymo institucijos pavadinimo skliausteliuose paliktas įrašas „kolegija“. O profesija - autoinžinierius. Ar reikėtų suprasti, kad L. Dinius baigė kolegiją ar bent jo išsimokslinimas prilygsta kolegijiniam? Juoba, kad inžinierius rengia tik aukštosios mokyklos.

Būtent tai ir sukėlė  abejonių, ar politikas paprasčiausiai nepamelavo tautai nurodydamas savo išsilavinimą. Juoba, kad kiti politikai, panašiu metu baigę  K. Didžiulio politechnikumą, nurodo, kad įgijo spec. vidurinį išsilavinimą. Ir specialybė – ne išdidžiai skambanti „autoinžinierius“, bet – „automobilių remontas ir techninis aptarnavimas“. Kaip pavyzdžiui, Darbo partijos Šiaulių skyriaus pirmininkas, verslininkas Aidas Gedvilas, vėliau pasirūpinęs Šiaulių universiteto diplomu.  

Mėgindami išsklaidyti kilusias abejones kreipėmės į Studijų kokybės vertinimo centrą  bei Švietimo ministerijos Studijų, mokslo ir technologijų departamentą.  Į klausimą, ar 1982-aisiais K. Didžiulio politechnikumo suteiktas mokslo baigimo diplomas gali būti prilygintinas aukštesniosios mokyklos baigimo diplomui, atsakymas buvo neigiamas. Tuo metu minėta įstaiga suteikdavo tik spec. vidurinį išsilavinimą. Vyresnio amžiaus žmonės dar pamena, kad sovietmečiu iš vidurinių mokyklų išeidavo ar net būdavo skatinami spec. vidurinio išsilavinimo siekti ne patys pažangiausi mokiniai.

Paaiškėjo, kad ir nurodydamas savo specialybę, tyčia ar netyčia, L. Dinius galėjo suklaidinti rinkėjus.

Švietimo ministerijos Studijų, mokslo ir technologijų departamento Koleginių studijų skyriaus vedėjas Antanas Levickas „Šiaulių naujienoms“ sakė, jog aukštesniojo mokslo diplomą K. Didžiulio politechnikumas pradėjo išdavinėti vėliau, kai buvo reorganizuotas į Aukštesniąją technikos mokyklą. Ir tik tapęs Šiaulių kolegija suteikinėja neuniversitetinio aukštojo mokslo diplomus.

L. Dinius negalėjo tapti ir inžinieriumi. Pasak A. Levicko, tik apie 1994-uosius–1995-uosius buvo įteikiami jaunesniojo inžinieriaus diplomai. Tad, panašu, kad L. Dinius įgijo tik autoremontininko specialybę. Negi to reikėtų gėdytis ir tai slėpti?

Pakomentuoti paaiškėjusias aplinkybes „Šiaulių naujienos“ prašė paties L. Diniaus. Į nusiųstą elektroninį laišką vakar iki laikraščio atidavimo spaudai Seimo narys neatsakė. Jokių paaiškinimų apie savo mokslus nepateikė ir pavykus susisiekti mobiliojo ryšio telefonu.

Seimo Etikos ir procedūrų  komisijos pirmininkas Algimantas Salamakinas pastebėjo, kad kartais politikai prirašo mokymo institucijų ar kalbų, kurių ne itin moka. Prisiminė neseniai žurnalistų atliktą eksperimentą, kai politikai „sudegė“ pakalbinti užsienio kalba.

A. Salamakino žodžiais, anketose neprivaloma rašyti biografijos, išvardyti vaikus ar nurodyti, kokius mokslus baigęs.  

„Žiniasklaida vis tiek iškapstys“, - kalbėjo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas.

Šiaulių miesto meras G. Mikšys, panašu, irgi linkęs sekti savo bičiulio bei buvusio padėjėjo pėdomis. Tik meras „švarinasi“ Dausiškių kapinių istorijoje.

Kaip buvo skelbta, tarp pretendentų  į kompensaciją už kapinėms pasirinktą sklypą  – ir miesto mero Genadijaus Mikšio artimieji. Tai yra, mero žmonos mama bei teta.

Prieš keletą dienų miesto galva viešai apsiskelbė, kad jo artimiesiems atiteks ne 800 tūkstančių litų, o tik 270 tūkstančių litų. O mintis apie interesų konfliktą griaudėjo „užsakytais šmeižtais“.

Merui G. Mikšiui, nors ir nepavyko prasibrauti į Seimą, neprošal būtų paskaityti A. Salamakino patarimą, kad žiniasklaida vis tiek išsiaiškins. Išsiaiškinome ir net gavome raštišką įrodymą iš Savivaldybės.

Savivaldybės atsiųstame atsakyme, kuriame vardijamos pretendentams mokėtinos sumos, 270 tūkstančių  litų suma niekur nenurodyta. Vienintelė suma, mokėtina trims asmenims (sprendžiant iš Tarybos sprendimo – žemė išperkama iš trijų mero giminaičių) – per 840 tūkstančių litų. Taigi vienintelis „netikslumas“ - suma viršija 0,8 milijono litų.

Primename, kad tyrimą  atlikusi Šiaulių apygardos prokuratūra konstatavo, kad išperkant kapinių žemę galėjo būti piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi, kas turėtų būti tiriama atskirai, o mero elgesį nuspręsta perduoti svarstyti Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai.