Poetė Eglė Juodvalkė: „Mano kelio vingius visada nuspalvina saulės spinduliai. Kažkaip kažkur mano gyvenime labai blogą dalyką atsveria geras. Žinau, kad man galėjo būti daug blogiau. Juk kitiems dažniausiai taip ir būna“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Lina ABROMAVIČIENĖ
Šiauliuose viešėjusi išeivijos lietuvių poetė, žurnalistė, rašytoja Eglė Juodvalkė pribloškia atvirumu kalbėdama apie savo sveikatą. Tris inksto ir dvi kasos persodinimo operacijas ištvėrusi moteris nepamiršta savo bendralikimių ir su jais mielai dalijasi patirtimi.
„Dabar esu be diabeto su veikiančia persodinta kasa ir nauju veikiančiu inkstu, tačiau tai – ne pavyzdys kitiems. Tai galimybė, kai nėra kito pasirinkimo. Nenoriu žmonėms sudaryti įspūdžio, kad kasą ar inkstą galima lengvai gauti stovint eilėje“, - ramiai kalba menininkė, tarsi kalbėtų ne apie savo, bet kito žmogaus sveikatą.
Sunkus diabetas paskatino darytis operaciją
„Mano liga buvo baisi. Cukrus šokinėdavo aukštyn žemyn be jokios priežasties. Net ir gydytojai nerado priežasties. Man kasa buvo tiesiog būtina. Nežinau, ar aš būčiau ryžusi tokioms operacijoms, jei nebūtų būtina. Nors aš pati esu bukagalvė ir kartais priimu tokius sprendimus, kurių daryti niekas nesiūlo, bet man visada viskas sekdavosi. „Laiminga žvaigždė, Dievo ranka – kaip bepavadinsime, tačiau man visada viskas baigiasi labai gerai, todėl ir nepabūgau operacijos“, - pasakoja poetė.
Sužinojusi, kad po penkerių metų jai gali persodinti inkstą arba po dvejų metų – inkstą ir kasą, ji pasirinko abiejų organų transplantaciją. Tai daryti moterį paskatino nemaloni ir gana dažna dializė, kuri buvo būtina net tris kartus per savaitę.
„Dializė – tai bjauriausias procesas, koks tik gali būti. Labai skiriasi tai, kaip jautiesi prieš ir po kraujo perpylimo. Ir taip triskart per savaitę. Visi šie dalykai nelabai džiugūs. Mano atveju kančias atsveria tai, kad dabar turiu ir veikiantį inkstą, ir kasą“, - džiaugiasi E. Juodvalkė.
Kasa ir inkstas – organai dvyniai
Bendralikimiais vadinanti žmones, kurie serga cukriniu diabetu, E. Juodvalkė labai gerbia ir nenori jų klaidinti, todėl vengia agituojančių pasakojimų apie savo išgijimą nuo cukraligės.
„Žmonės neturėtų manyti, kad sunkaus diabeto pavyksta atsikratyti labai paprastai. Aš pabrėžiu, jei žmogus nori, kad jam būtų įsodinta svetima kasa, turi turėti nesveikus ir inkstus. Nustojus dirbti inkstams, galima persodinti abu organus: ir kasą, ir inkstą. Ar kasa veiks, patikrinti praktiškai neįmanoma. Su inkstu paprasčiau – jį galima patikrinti paėmus kraujo. Paprastai šie organai persodinami kartu, nes jie beveik dvyniai. Pagal inksto veikimą galima numanyti ir kasos veikimą, nors mano atveju tai nepasitvirtino“, - pasakoja E. Juodvalkė.
Pasak poetės, jos atvejis buvo išskirtinis, nes per inkstą kraujas visai nustojo tekėti ir organas nustojo veikti vos per vieną dieną. „Kai inkstas jau buvo miręs, organizmas jo neatmetė, tačiau jo tiesiog nebebuvo. Po kelerių metų man išėmė inkstą, kad pažiūrėtų, kas ten įvyko. Tuo metu, kai aš inksto jau nebeturėjau, turėjau veikiančią kasą, kuri man buvo įsodinta kartu su inkstu. Ji ir dabar puikiausiai veikia. Dauguma sergančiųjų norėtų atsikratyti cukrinio diabeto, tačiau jei neserga inkstų liga ir diabetas yra gerai kontroliuojamas, operacijos nesiūlomos. Pačiam žmogui reikia labai pagalvoti, ar jis gali pasiryžti gerti vaistus iki amžiaus galo, jei cukraligės forma gana lengva.
Dabar esu be diabeto su veikiančia persodinta kasa ir nauju veikiančiu inkstu, tačiau tai – ne pavyzdys kitiems. Tai galimybė, kai nėra kito pasirinkimo. Nenoriu žmonėms sudaryti įspūdžio, kad kasą ar inkstą galima lengvai gauti stovint eilėje. Tai sprendžia ne pats žmogus, o gydytojas. Gydytojas gali pasiūlyti tokią galimybę. Dažniausiai būna trys pasirinkimai: dializė, organų persodinimas arba mirtis. O eilėje laukiančių daug... “ - pasakoja E. Juodvalkė.
Organizmas nepripranta prie svetimų organų
„Mano kelio vingius visada nuspalvina saulės spinduliai. Kažkaip kažkur mano gyvenime labai blogą dalyką atsveria geras. Žinau, kad man galėjo būti daug blogiau. Juk kitiems dažniausiai taip ir būna. Yra žmonių, kurių kūnas atmeta penkis organus ir operacija nepavyksta. Sunkiausia tai, kad eilėje yra daug laukiančių, o dar reikia pasiryžti gerti vaistus iki pat amžiaus galo. Jei žmogus nustoja gerti vaistus, po penkių dienų organizmas atmeta svetimkūnį. Tai ne juokai“, - tvirtino E. Juodvalkė.
Pasak poetės, yra žmonių, kurie bando ilgesnį laiką nevartoti vaistų ir galiausiai jų visai atsisakyti, tačiau tai baigiasi labai liūdnai – kai organizmas atmeta įsodintą organą, reikia pradėti viską nuo pradžių.
„Aš neturiu jokios garantijos, kad taip viskas ir liks. Niekas man negarantuoja, kad mano kasa dirbs rytoj. Nieko negali žinoti, ir su šia mintimi tenka apsiprasti. Jei kūnas atmes kasą, vėl prasidės diabetas ir vėl reikės reikės naujos kasos“, - ramiai kalba E. Juodvalkė.
Inkstus persodino triskart
Pirmoji kasos ir inksto operacija E. Juodvalkei buvo padaryta Vokietijoje. Visos kitos operacijos atliktos Amerikoje. Dabar E. Juodvalkė turi persodintą trečią inkstą ir antrą persodintą kasą. Pirmasis inkstas buvo įsodintas 1983 metais ir tvėrė dvidešimt metų. Net gydytojai stebėjosi, kad taip ilgai veikia svetimas inkstas.
„Džiaugiausi pavykusia operacija, tačiau buvo taip, kad vaistai, kuriuos vartojau, kad neatmestų man įsodinto inksto, jį ir sugraužė. Antras mano inkstas tvėrė tik pusantrų metų. Trečią inkstą turiu jau penkerius metus ir tikiuosi, kad jis veiks dar ilgai“, - šypsosi E. Juodvalkė.
Pasak poetės, nustojus veikti persodintam organui ir įsodinant naują, senojo organo niekas nešalina.
„Nebegyvi organai tiesiog įauga ir tampa kūno dalimi, kurios lengvai nepašalinsi“, - paprastai aiškina E. Juodvalkė.
Liga ne tik atima, bet ir duoda
E. Juodvalkė prisimena, kad kai sirgo cukriniu diabetu, jos gyvenimas buvo labai chaotiškas. Liga moters gyvenimą tiesiog apvertė, nes reikėjo išmokti gyventi tvarkingai, kad liga būtų kontroliuojama.
„Nesu žmogus, kuris mėgtų tvarką. O tvarkos reikėjo išmokti: valgyti tam tikru metu, įsileisti insuliną tam tikru laiku – tai ne mano būdas. Iš tiesų mane ta liga sudrausmino. Ir tai yra geras dalykas. Linkiu, kad visi, sergantys cukriniu diabetu, rastų ir kažką teigiamo, o tai gali duoti net baisi liga“, - kalba poetė.
Dabar moteris sako, kad jos gyvenimas yra gražesnis, nes nebereikia adatų. Dingus diabetui, dingo ir daug moters vargų. „Dabar tik reikia gerti vaistus ryte ir vakare, tuo visai nesirūpinu, nes pripratau. Nors sako, kad tie vaistai blogai veikia kaulus, tačiau man dabar gerai. Dabar man sekasi ir tuo džiaugiuosi“, - sako E. Juodvalkė.
Kai sužinojo, kad jos inkstas negyvas, E. Juodvalkei brolis pasiūlė vieną savąjį inkstą, tačiau moteris nusprendė iš brolio inksto neimti, nes nebuvo tikra, ar inkstas tiks. Nenorėjo pakenkti savo broliui ir sudaryti jam problemų.
„Gali būti, kad brolio šeimai prireiks inksto, nes jis turi vaikų, todėl nusprendžiau laukti mirusio žmogaus inksto. Taip dariau visus kartus – visus donorus gavau Lietuvoje. Lietuviai kažkodėl baiminasi, kad donoras bus specialiai nugalabijamas tam, kad kitas gautų inkstą ar kasą, tačiau visi ligoniai yra apsaugoti nuo tokių dalykų. Manau, šiuolaikiniai žmonės labiau išprusę ir daugiau žino, todėl taip nebemąsto – kiekvienas, susidūręs su tokia liga, pradeda mąstyti kitaip“, - apie pasikeitusį žmonių požiūrį į donorystę kalba E. Juodvalkė.
