Buvęs lakūnas, šiaulietis Henrikas Ivaškus, skirtingai nei prieš dvidešimt metų, sausio 13-ąją valdžios nebegintų. Tėvynė – vienintelė, dėl kurios vyras nepabijotų stoti prieš tankus.

Vaido SIMANAUSKO nuotr.

 

 

Asta VOLKOVAITĖ

„Jei pasikartotų sausio 13-osios įvykiai, neičiau ginti valdžios. Tėvynę ginti eičiau, bet Seimo – ne. Jie kaip žiurkės iš skęstančio laivo – pirmieji pabėgtų”, - sako prieš 20 metų sausio 13-ąją Parlamentą gynęs ir šautuvo buožės tuomet sužalotas šiaulietis Henrikas Ivaškus. Vos trisdešimt metų perkopęs trijų sūnų tėvas tuomet, 1991-aisiais, nesibaimino, kad pas savo atžalas gali ir nebegrįžti.

 

 

„Prieš 20 metų sausio 12-ąją atvažiavo giminaičiai išsimaudyti. Netrukus sulaukiau kvietimo rinktis prie Savivaldybės ir iš ten vykti ginti Seimo. 60 vyrukų turėjo išvykti. Visiškai neturėjau laiko apsispręsti. Ir nesvarsčiau. Norėjau kartu vežtis savo jauniausiąjį septynmetį sūnų, bet žmona neleido”, - prisimena tuomet vienoje miesto įmonėje alų viręs H. Ivaškus. Jauno vyro sutuoktinė nebandė perkalbėti, tad jis netrukus tuščiomis rankomis - be jokių sumuštinių ir kitų daiktų - išvyko į sostinę ginti Parlamento.

 

„13 greičiausiai buvo laimingas skaičius. Taip nutiko, kad gyvenau 13-ajame name, nuvykęs sausio 13-ąją į Vilnių ginti Aukščiausiosios Tarybos papuoliau į 13-ąjį postą. Po penkis pasikeisdami budėjome. 

 

Po 13 valandos pradėjo važiuoti tankai. Juos išvydę puolėme bėgti per Gedimino prospektą prie fontano. Ten stovėjo „Volga”. Mes, kokie septyni vyrai, sugebėjome įsisprausti į mašinos galą. Pamenu rusą taksistą ir jo perspėjančius žodžius: „Jie žvėrys, nori kraujo. O kraujo bus”, bet išlipant iš automobilio kažką panašaus tarstelėjo į „tegu laimina Dievas”.

 

 

„Išlipome prie komiteto laiptų. Ten viskas ir prasidėjo. Automatai, žmonių šūksniai. Mačiau, kaip tankai traiškė žmones. Mes, kurie buvome jaunesni, puolėme kareiviams į atlapus”, - pasakoja H. Ivaškus. Nekaltų žmonių: stiprių vyrų ir moterų kraujas liejosi šiauliečio akyse.

 

Vyras girdėjo, kaip valdžios vyrai iškišę galvas pro langus šaukė: „Žmonės, traukitės, bus šturmas”. „Mačiau, kaip rusų kareiviui trenkus šautuvo buože juodaplaukei moteriai į galvą atvirto skalpas”, - sako šiaulietis. H. Ivaškus negalėjo nereaguoti į tokį puolimą ir pagrasino rusų kareiviui. Jo žodžius netrukus nutraukė kito kareivio puolimas – jis G. Ivaškui trenkė į ranką ir šautuvo buože kirto į galvą. Smūgis buvo stiprus -  šiauliečio veidu pradėjo bėgti kraujas. 

 

 

Sužalojimas H. Ivaškaus nesustabdė. Vienus kraupius vaizdus vyro akyse keitė kiti. Papliupo šūviai. „Vienam jaunam vyrui peršovė pilvą. Kareiviai nepailso trankytis šautuvų buožėmis. Nežiūrėjo, nei kur, nei kam trenkia. Nuo važiuojamų tankų skleidžiamo garso, sukinėjamų patrankų žmonėms plyšo būgneliai. Kraujas liejosi per ausis ir bėgo veidu. Tą akimirką aukų prie televizijos bokšto dar nebuvo”, - mena kruvinus įvykius H. Ivaškus. Vyras tuomet taip pat jautėsi trumpam apkurtęs. Netrukus H. Ivaškų iš minios išsivedė budėję medikai. Nusivežė sužeistą šiaulietį į laikinai M. Mažvydo bibliotekoje įrengtą medicinos punktą. Medikai siūlė jam skambinti į namus, bet paaiškėjo, kad vyrui būgneliai buvo, jo žodžiais tariant, „sulindę į vidų”, tad pasikalbėti su Šiauliuose likusiais artimaisiais jis jau nebepajėgė. Kitądien į Šiaulius parvykusį vyrą perėmė medikai. Septynias savaites vyras gydėsi sužalojimus. Medikai iš ligoninės H. Ivaškų  išleido tik nuvykti į sausio 13-osios aukų laidotuves.

 

 

„Važiavau ten ne dėl privilegijų ir medalio”, - sako vyras. Tai liudija H. Ivaškaus atsisakymas priimti sausio 13-osios atminimo medalį. Vyras nesinaudojo net jokiomis lengvatomis, kurios siūlytos visiems sausio 13-ąją Tėvynę gynusiems žmonėms.

 

Dabar 1991-ųjų įvykius H. Ivaškui primena tik galvoje likęs randas, prisiminimai apie žmonių drąsą, jų pralietas kraujas ir visam gyvenimui 80 procentų nuolaidą kelionėms miestiniais ir tarpmiestiniais autobusais teikiantis Šiaulių miesto savivaldybės pažymėjimas, kuriuo, kaip teigė pats H. Ivaškus, jis beveik nesinaudoja. Dabartinė valdžia šiauliečiui neatrodo verta patriotų kraujo. H. Ivaškus eitų ginti tik Tėvynės.