Artėjant rugsėjui būsimieji pirmakursiai jau dabar nenustygsta vietoje. Ruošia dokumentus, pasirašo studijų sutartis su universitetais, ieško gyvenamosios vietos ir bando adaptuotis nepažįstamoje aplinkoje. Todėl natūralu, jog susidūrę su nerimu išgyvena stiprias emocijas ir baiminasi dėl ateities. Anot Šiaulių universiteto studentų atstovybės (ŠUSA) narių, geriausias vaistas nuo slogių minčių – atviras pokalbis su jau ne pirmus metus studijuojančiais studentais.
Diana JANUŠAITĖ
Ateina neramūs – išeina su šypsena
„Būsimieji pirmakursiai pas mus ateina išsigandę ir paveikti gausios informacijos. Teiraujasi mūsų nuomonės įvairiais klausimais. Kiekvieną ištartą žodį gaudo akis išpūtę ir ausis patempę. Matome, kad jie labai jaudinasi, todėl stengiamės jaunuolius nuraminti, pasakojame, koks įdomus studentiškas gyvenimas jų laukia. Labai smagu matyti, kai po tokios informacijos atskleidimo jie nustoja nervintis ir pagaliau nusišypso“, - sako Šiaulių universiteto studentų atstovybės prezidentė Gabrielė Gendvilaitė.
Anot studentų atstovybės narių, būsimieji pirmakursiai labiausiai nori sužinoti apie studentišką gyvenimą. „Abiturientai dažniausiai pateikia klausimus, susijusius su Lietuvos studentų pažymėjimu, gyvenimu bendrabučiuose, studijų programomis ir jų kokybe, taip pat domisi studentų atstovybės veikla. Stengiamės atsakyti į visus jaunuoliams kylančius klausimus. Jei ko nors nežinome, papildomos informacijos teiraujamės aplinkinių, būsimųjų pirmakursių tikrai nepaliekame bėdoje“, - kalba ŠUSA narė Sonata Tenytė.
Merginos pasakoja, kad pirmakursiams padėti nevengia: „Mes juos puikiai suprantame, nes anksčiau patyrėme tą patį, ką dabar išgyvena jie. Juk ir mums kilo daug įvairių baimių. Bijojome, kad nepritapsime prie bendrakursių arba nepatiksime dėstytojams. Manau, kad tokios dvejonės aplanko kiekvieną, ką tik mokyklą baigusį jaunuolį, ir tai visiškai normalu. Vis dėlto matosi, kad būsimi pirmakursiai labai nekantrauja pradėti mokslus ir kuo greičiau pajausti tikrą studentiško gyvenimo skonį.
Pastebėjome, kad drąsiausiai mūsų nuomonės teiraujasi jaunuoliai, į universitetą atvykę be tėvų. Matyt, prie tėvelių jie jaučiasi nejaukiai, todėl nedrįsta užduoti visų dominančių klausimų. Be to, būna atvejų, kai suaugusieji patys daug klausia. Jiems labai įdomu, kaip dabar jų atžala gyvens ir kas jo laukia ateityje“, - prasitaria G. Gendvilaitė.
S. Tenytė sako, kad būsimieji pirmakursiai taip pat domisi informacija dėl rugpjūčio pabaigoje vyksiančios studentų stovyklos: „Vieni ateina su dideliu entuziazmu ir noru greičiau sudalyvauti organizuojamoje stovykloje, kiti dvejoja ir šią galimybę dar svarsto. Žinoma, abejojančius visada paskatiname surizikuoti ir išvykai pasiruošti. Nes vargu ar būsimieji pirmakursiai dar turės progą prieš rugsėjo pirmąją artimiau susipažinti su būsimais kurso draugais ir studentais iš kitų fakultetų. Apsilankę stovykloje jie galės linksmai praleisti laiką, susirasti naujų draugų bei pasisemti patirties iš kitų studentų.“
Nori pradėti savarankišką gyvenimą
Būsimieji pirmakursiai pasakoja, kad noras studijuoti yra didesnis už visas kylančias baimes. Rudenį Šiaulių universitete studijuoti pradėsianti Laura sako, kad su dideliu nekantrumu laukia būsimų studijų.
„Mokytis Šiaulių universitete nusprendžiau, nes nenorėjau palikti namų. Neįsivaizduoju, kaip gyvenčiau toli nuo artimųjų, tėvų ir draugų. Jau dabar kankina nežinomybės jausmas dėl būsimų paskaitų ir dėstytojų. Taip pat save vis dar kankinu klausimais dėl pasirinktos specialybės. Svarstau, ar pasirinkau sau tinkamiausią. O jei dar reikėtų važiuoti į kitą miestą ir galvoti, kur gyventi, matyt, su savo jausmais susidoroti būtų daug sunkiau“, - kalba Laura.
Paklausta, ar ieško papildomos informacijos apie studentavimą, mergina atsako, kad dabar tenori įsigyti studento pažymėjimą. „Kol kas esamų studentų teiravausi tik dėl studento pažymėjimo, kitų klausimų dar nekyla. Manau, viską sužinosiu pradėjusi studijuoti. Vis tiek neįmanoma viskam pasiruošti iš anksto, todėl belieka pasikliauti likimu“, - prisipažįsta Laura.
Tuo tarpu iš Kauno į Šiaulius atvykusi studijuoti Jurgita mąsto priešingai. „Aš norėjau kuo toliau pabėgti nuo tėvų, kuo greičiau pradėti savarankišką gyvenimą ir pati kovoti už vietą po saule. Labai laukiu pirmųjų paskaitų. Noriu sužinoti, kuo jos skiriasi nuo pamokų. Taip pat labai domina, ko reikės laukti apsistojus bendrabutyje. Girdėjau įvairių gąsdinimų, kad ten ramiai gyventi neįmanoma. Todėl natūraliai kyla dvejonių, ar toks gyvenimo būdas man tiks. Neramina ir klausimas dėl sanitarinių klausimų. Tikrai nenoriu gyventi vietoje, kur stūkso baldai iš sovietinių laikų arba laksto tarakonai. Šias baimes ketinu išsakyti universiteto administracijai ir tikiuosi gauti atsakymą, kad ten tokių blogybių nebus“, - sako Jurgita.
Mergina prasitaria, kad žada studijuoti, ne studentauti: „Planuoju daug ir sunkiai mokytis. Noriu daug sužinoti ir tapti tikra savo srities specialiste. Žinoma, sėdėti prie knygų 24 valandas per parą neketinu, pasiūlymų praleisti laiką koncerte ar klube tikrai neatsisakysiu. Tik tai darysiu ne kasdien.“
Būsimasis pirmakursis Tomas priėmimo kabinete jautėsi drąsiausiai. Jis iš kitų išsiskyrė oria laikysena ir smagia nuotaika. „Taip, laukiu nesulaukiu, kada pagaliau pradėsiu studijuoti. Kiek gi galima mokytis mokykloje. Noriu permainų, kitokio požiūrio į mokslą. Galbūt čia sutiksiu tikrai įdomių ir savo karjera besirūpinančių žmonių. Tikiuosi studijuodamas universitete praleisti smagiausią savo gyvenimo laikotarpį, tačiau kaip viskas bus pamatysiu tik rugsėjo pradžioje“, - kalba Tomas.
