Projekto organizatoriai džiaugiasi, kad žmonės palaiko pinigų kambario idėją.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Šį kartą Šiauliai nepasimažino ir užsibrėžė didžiulį tikslą – sukurti „Paminklą lietuviškai valiutai“.
Šiuo metu – pats darbų įkarštis: žmonės neša centus, siunčia juos paštu iš visos Lietuvos, ateina klijuoti jų ant sienos, organizatoriai tariasi, kaip čia padarius geriau... Svečiuojantis dar neįrengtame pinigų kambaryje ir šnekučiuojantis su organizatoriais atvyko moteris su dukra iš Raseinių – atvežė centų kambariui. Žmonės šiai idėjai neabejingi – centų prikaupti kibirai, belieka sulaukti galutinio rezultato!
Idėja sukurti paminklą kilo tuometinio Šiaulių miesto Savivaldybės Administracijos direktoriaus Gedemino Vyšniausko kabinete, dabar jis – Šiaulių apskrities nevyriausybinių organizacijų sąjungos (SANOS) pirmininkas. Prie šio projekto prisijungė ne vienas žmogus – taigi „Šiaulių naujienos“ juos ir pakalbino.

Pinigų kambarys jau sulaukė susidomėjimo
„Jūs matote įpusėjusį procesą, kurį mums, visiems šiauliečiams, malonu matyti, apie jį žinoti ir savaip juo didžiuotis. Žinoma, didžiuosimės ne dabar, o tada, kai viskas bus baigta. Džiaugiuosi, kad ši idėja kilo būtent mums, šiauliečiams“, - sako projekto dizaineris Vilius Puronas.
Pasak jo, šaunu, kad nereikia agituoti Šiaulių pramonininkų – jie patys savu noru investuoja į šį projektą ir padeda. O ir sunku tiksliai nusakyti kiek lėšų šis projektas pareikalavo – pinigėlius nešė pirmokai, jų mamos, įvairiausių įmonių ir įstaigų darbuotojai – visų vardai tikrai netilptų į laikraštį.
Tačiau visi, prisidėję prie šio projekto, įsiamžina į bendraautorių knygą – taip nė vienas neliks nuskriaustas.
„Visa Lietuvėlė, ne tik mes Šiauliai, žino, kad mes tą centą su meile palydim. Jis yra mūsų valstybingumo dalis. Galiu išduoti paslaptį – Napaleonas yra pasakęs, kad svarbu įsivelti į mūšį, o vėliau – matysim. Dabar jau mumis pradėjo domėtis ir kolekcininkai, bonistikos specialistai, nereikia užmiršti, kad Šiauliai tiesiogiai susiję su amerikietiško dolerio raida. Tas pirmasis žingsnis, kurį mes darome, nėra atsitiktinis – gali atsirasti ir tolesnis variantas, kursi išsivystys į dar vieną miesto intelektinį židinį, apie kurį kol kas nutylėsiu“, - užsimena V. Puronas.

Žmonės siunčia centus iš visos Lietuvos
„Šio darbo procesas vyko kosminiu greičiu. Jeigu visus centus suskaičiuotum, tai per tūkstantį litų tikrai turėtų būti. Šiandien ateina net pinigėlių siuntos iš kitų miestų – tai mums labai padeda. Pradžioje buvo sunku, nes tų pinigėlių vis trūkdavo, o šiandien yra keletas kibirų jau sukauptų ir dabar norim suspėti ir padaryti visus darbus iki sausio 15 dienos, tačiau negaliu drąsiai teigti ar tikrai spėsime“, - apie planus pasakoja G. Vyšniauskas.
„Ko mes labiausiai bijojome – nesurinkti centų, tačiau šiandien realybė tokia, kad mes centų gauname netgi paštu iš visos Lietuvos. Eina darželiai, mokyklos, įstaigos – tų centų yra masė, bet mes nebeturime centų savanorių klijuotojų. Dabar reiktų daugiau savanorių“, - įžvelgia projekto organizatorė Edita Navickienė.
Ji džiaugiasi, kad šią idėją palaiko ne tik patys lietuviai, bet ir užsieniečiai. Kaip ji pasakoja, per Šiaulių naktis turistai aktyviai domėjosi idėja ir palaikė ją. „Man patiko portugalo žodžiai – kodėl mes tokie kvaili ir mes nesugalvojom taip atsisveikinti su savo valiuta. Manau, kad mes pataikėme į dešimtuką“, - vertina E. Navickienė.

Perka ir klijuoja centus
Pinigėliai sienoms ir paminklui apklijuoti gaunami įvairiausiai būdais – vieni atneša savo sutaupytus baltus centus, įmonės jų paaukoja, žmonės juos siunčia paštu, o kai kurie projekto organizatoriai perka centus.
„Banke užsisakiau monetų – iš pradžių neturėjo, dabar jau buvo sukaupę apie 200 litų. Šaunu, nuo pat pradžių aš šią idėją palaikiau! Esu labai patenkintas, kad šiandien čia yra toks didelis entuziazmas“, - sako SANOS tarybos narys Antanas Jasudavičius.
Žinoma, reikalinga ne tik centų prikaupti, bet ir juos suklijuoti. Šiuo metu tam daugiausiai laiko skiria savanoris Karolis Martišauskis.
„Aišku, yra noras greičiau viską padaryti ir pamatyti tą galutinį rezultatą. Klijuoju, nes įdomu, kažkiek įžvelgiu meninę pusę, istorinį palikimą iš dalies. Ateini paklijuoti valandą dvi, vėliau žiūri, kad šešios valandos praėjo“, - dalijasi savo įspūdžiais K. Martišauskis.

Centus reikia ne tik surinkti, bet ir suklijuoti, šiuo darbu daugiausiai užsiima K. Martišauskis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Visi prisidėję prie projektą įsiamžina į bendraautorių knygą.
Artūro STAPONKAUS nuotr.