Šiaulių apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba per dieną sulaukia 12-15 pranešimų apie degančią pernykščią žolę.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualdas BALIUTAVIČIUS
Kiekvieną pavasarį suliepsnoja pernykštė žolė. Žinoma, ne pati – vis atsiranda, kas jai „padeda“. Šitaip daroma didžiulė žala gamtai, ir ne tik. Štai šį pavasarį per gaisrą Vilniaus rajone supleškėjo 3 ūkiniai pastatai bei viename iš jų buvęs gyvulys ir tik per plauką 5 ugniagesių mašinoms pavyko nuo liepsnų apsaugoti gyvenamuosius namus. Gaisro priežastis – netoliese padegta pernykštė žolė. Neretai dėl šios priežasties kilusiuose gaisruose žūva ir žmonės. Taip prieš ketverius metus Zokniuose gesindamas liepsnas žuvo karys, o 2006 metais dėl padegtos žolės šalyje žuvo net 9 žmonės...
Taip atsiranda dykynės
Stasys Gliaudys, gamtininkas, knygų autorius: „Žolės deginimas žinomas nuo senų laikų. Kai pirmykščiai žmonės pradėjo užsiiminėti žemdirbyste, jie tyčia sukeldavo gaisrus, nes nualintoje žemėje derlius būdavo per mažas ir taip keletui metų išspręsdavo problemą. O Šiaurės Afrikos tautos šitokiu būdu prisidėjo prie Sacharos dykumos formavimosi. Po tyčinių gaisrų miškai nebespėdavo ataugti, drėgmė greitai išgaruodavo, kas davė pradžią atsirasti dykynei.
Senos žolės deginimas daro didelę žalą gamtai, nes išlieka tik šakniastiebinės žolės: varputys, usnys, miglės... O „gerųjų“ žolių šaknys būna arti paviršiaus, ir jas ugnis sunaikina.“
Ugnis kenkia ir gyvajai gamtai. Pasak S. Gliaudžio, liepsnose žūva daugybė naudingų vabzdžių. Kenčia ir paukščiai: pempės, gaidukai, kiauliukės, kultupiai, pievose lizdus sukantys vieversiai ir kiti smulkūs ar didesni paukščiai.
Degant žolei sunaikinamos žiemojančios kamanės, kurios apdulkina raudonuosius dobilus ir ankštinius augalus, taip pat žemėje gyvenantys vabzdžiai. Teršiamas oras, kuriuo patys kvėpuojame.
„Ugnis neretai persimeta į miškus ir jaunuolynus. Jauname miške žolę iššienauti nelengva, o spygliuočiai užsiliepsnoja kaip parakas ir tokius gaisrus likviduoti būna ypač sunku. Jaunos eglaitės ir pušaitės po gaisro paprastai nebeatsigauna. Viena mano pažįstama tėviškėje pasodino kelis hektarus jauno miško. Vėliau, kažkam padegus žolę, visas triūsas ir dešimčių tūkstančių litų vertės investicijos pavirto dūmais...“ - pasakoja gamtininkas.
Nudegimai gyja sunkiai
Eugenija Kukaitienė, Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stoties vadovė: „Šiemet neturėjome iškvietimų pas nukentėjusius dėl senos žolės deginimo, nors apie tokius atvejus dažnai skaitau. Pavyzdžiui, ne taip seniai dėl tos priežasties užsidegė namas su jame miegančiais žmonėmis.“
E. Kukaitienė šitokius dirbtinius gaisrus vadina „nesąmone“ ir teigia nežinanti, kaip reikėtų bausti padegėjus...
Jos tvirtinimu, kaip ir kiekvienas nudegimas, žaizdos, gautos deginant arba gesinant žolę, gyja sunkiai, o nudegę odos plotai gali būti dideli, netgi pavojingi gyvybei.
Padegėjus sunku pagauti
Gintaras Zonis, Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos vyriausiasis specialistas: „Prasidėjus pirmam pavasariniam oro atšilimui per 2-3 paras ženkliai išaugo iškvietimų dėl degančios pernykštės žolės skaičius. Per dieną sulaukdavome po 12-15 skambučių. Palijus situacija aprimo. Kol nauja žolė užauga, gaisrai mus gerokai „pakankina“. Dar labai daug kas priklauso ir nuo oro.“
G. Zonis teigia, kad ne visuomet pavyksta nustatyti žolės padegėjus: „Net užklupti vietoje, jie įsigudrina sakyti, jog žolę... gesino. Turi pagauti už rankos, kitaip išsisuka. Kitaip tariant, turi budėti, stebėti visus tuos plotus, kas yra utopija. Prie kiekvieno žmogaus nepastatysi po policininką, gaisrininką ir mediką.“
Rengiami reidai drauge su gamtosaugininkais. Galėtų didesnį nepakantumą žolės padegėjams demonstruoti aplinkiniai gyventojai. Pasak G. Zonio, dažnai paskambina ir toliau tik žiūri, kuo čia viskas baigsis. „Žmonių esama visokių, nenorėčiau, jog susidarytų įspūdis, kad kalbama apie visus. Yra, kurie patys imasi gesinti niekam nieko nesakę. Pastebėjome, kad degančios žolės padaugėja tada, kai vaikai ima grįžti iš mokyklų,“ - teigia jis.
Už pernykštės žolės deginimą numatytos administracinės baudos: eiliniams piliečiams nuo 200 iki 500 litų, o pareigūnams – nuo 300 iki 600 litų.
Jei dėl žolės deginimo padaroma daug nuostolių (užsidega miškas, parkas, stovintys automobiliai, statiniai ar pan.), baudos gali išaugti dešimtis ir daugiau kartų.
Gamtininkas S. Gliaudys įsitikinęs, jog pernykštės žolės deginimas kelia didelį pavojų visai gamtai ir pačiam žmogui.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stoties vadovės E. Kukaitienės nuomone, reikėtų šviesti visuomenę, nes dažnas nėra matęs nuo ugnies nukentėjusio žmogaus kančių.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
