Apie kraujo donorystės svarbą, šiandieninę situaciją bei asmenines patirtis prabilo D. Jakštonienė ir J. R. Žuklija.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ieva LIUBŠYTĖ
Birželio 14-ąją visame pasaulyje bus minima Pasaulinė kraujo donoro diena. Apmaudu, bet mūsų šalyje kraujo donorystė vis dar išlieka opi problema. Daug kas būdami sveiki, gyvendami visavertišką gyvenimą nė nesusimąsto, kad kažkada idealiu laikytas gyvenimas gali apvirsti aukštyn kojomis ir tuomet gali prireikti pagalbos, kurios nesuteikėme kitiems.
Lietuvoje per metus reikia tūkstančių litrų kraujo, kad būtų išgelbėti žmonės, praradę didelį kraujo kiekį dėl sunkių chirurginių operacijų, patirtų traumų, avarijų, žarnyno kraujavimo ar komplikuoto gimdymo. Kraujo perpylimas skiriamas ir kraujo ligomis ar vėžiu sergantiems pacientams.
Tad apie kraujo donorystės svarbą, šiandieninę situaciją bei asmenines patirtis prabilo Nacionalinės donorų asociacijos tarybos narė, neatlygintinos donorystės koordinatorė Šiaulių kraštui, „Šiaulių donoro“ tarybos narė Danutė Jakštonienė ir Lietuvos garbės donoras, daugiau nei 90 kartų davęs kraujo, Nacionalinės donorų asociacijos tarybos narys ir „Šiaulių donoro“ tarybos narys Jurgis Rimvydas Žuklija.
„Reikia žmogui padėti, tol kol gali, to neatidėti nei rytdienai, nei kitai savaitei, nei kitam mėnesiui“ – apie kraujo donorystės svarbą sako J. R. Žuklija.

Ar visi gali tapti kraujo donorais?
D. Jakštonienė: Pas mus Lietuvoje kraujo donorais gali tapti sveiki 18 – 65 metų amžiaus žmonės. Pavyzdžiui, Prancūzijoje kraujo donorais gali būti asmenys nuo 17 iki 70 metų. Mes klausėme jų, ką tai reiškia 70 metų, jie atsakė, kad 71-eri be vienos dienos, o pas mus 65-eri ir viskas.
Yra išskiriamos absoliučios kontraindikacijos, tai jeigu žmogus serga kokia sunkia liga, nuolat naudoja vaistus. Arba kai žmogus nežino, kad serga, bet vieną kartą ištyrus jo kraują ir radus kokią ligą, tai jis jau kitą kartą kraujo duoti nebegali. Tokios ligos, dėl kurių negalima duoti kraujo, yra tuberkuliozė, ŽIV ir kt.
Taip pat yra ir laikinos kontraindikacijos, pavyzdžiui, kai moteriai menstruacijos, tai tuo laiku ji negali duoti kraujo, na ir dar kokią savaitę, kol jos organizmas atsistatys. Šiaip yra įvairiausių niuansų, dėl ko negalima duoti kraujo, tad atėjus į kraujo centrą reikia užpildyti tam tikrą anketą.
Taip pat prieš kraujo davimą yra atliekami tyrimai ir nustatomas hemoglobino kiekis kraujyje. Pas moteris hemoglobino kiekis negali būti mažesnis nei 125 g/l, o pas vyrus negali būti mažiau nei nei 130 g/l.
Žinoma, prieš duodant kraujo dar yra ir tokie reikalavimai, kad žmogus būtinai būtų pavalgęs lengvus pusryčius, panaudojęs skysčių, pailsėjęs, tą dieną nerūkęs. Nerūkyti tą dieną prašome todėl, kad rūkančio žmogaus eritrocitai prijungia smalkes ir tuomet tie eritrocitai nebegali prijungti deguonies. Tad nemanau, kad kas norėtų, jog parūkiusio žmogaus kraują perpiltų vaikui.

Daug kas bijo duoti kraujo, mano, kad tai skausminga, o ar iš tiesų taip baisu?
J. R. Žuklija: Galiu pasakyti, kad dažniausiai žmonės bijo to dūrimo. Įdūrimas jiems ir atrodo labiausiai gąsdinantis dalykas. O šiaip, kada prasideda pati procedūra, adata įdurta, kraujas srovena, užtikrinu, kad visiškai nieko nejauti – jokio skausmo, nieko.
O po to savijauta, sakyčiau, kad yra tik geresnė, nes organizmas mobilizuoja savo resursus atstatyti tai atiduotai kraujo daliai, ir nuotaika būna kur kas geresnė nei prieš kraujo davimą.
Jautiesi palengvėjęs, pakilesnės nuotaikos. To priežastys – vienas dalykas, kad žinai, jog galbūt padėjai kažką išgelbėti, antras dalykas – ir pats savaime tikrai geriau jautiesi.
D. Jakštonienė: Be to, yra tam tikras kiekis rezervinio kraujo kepenyse, blužnyje, ir kai žmogus duoda kraujo, tai organizmas automatiškai išmeta iš tų organų kraujo kiekį, jog jį atstatytų.
Žinoma, po kraujo davimo, kaip ir prieš, reikia naudoti daugiau skysčių. Taip pat nestovėti, nes juk stovint, žemyn nuteka daugiau kraujo, o jeigu kartais pasidaro silpna dėl tos baimės ar kitų priežasčių, užklumpa stresas, tai reikia atsipalaiduoti. Išėjai, pasidarė silpna, tai atsitūpk arba palenk galvą žemyn, kad į smegenis priplūstų daugiau kraujo ir visas stresas praeis.

Kiek Lietuvos garbės donoras yra davęs kraujo?
J. R. Žuklija: Na, aš esu davęs kraujo daugiau nei 90 kartų, nes ant popieriaus ne visi kartai surašyti.
Kai tarnavau Rusijoje, kariuomenėje, tuomet man yra tekę tris ar keturis kartus duoti kraujo, galima sakyti, gan ekstremaliose situacijose.
O mano kaip kraujo donoro kelias prasidėjo, kai dirbau kaimo mokykloje mokytoju. Tuomet man buvo apie 18 metų ar truputį daugiau. Kaimo ambulatorijos felčerė tikriausiai turėjo kažkokią užduotį surinkti donorų – tam tikrą žmonių skaičių nusivežti į Šilutės ligoninę, kur buvo kraujo skyrius. Tad ji mane pakalbino, o aš sutikau. Na, ir mus, apie 15 žmonių – ir vyresnių, ir jaunesnių nusivežė. Aišku, vyresni dar mus pagąsdino, kaip čia viskas baisu. Nežinau, gal kas nors ir išsigando.
Žinokite, tuomet dar tas kraujo ėmimas buvo kitoks – baltas kojines apmauna, kaukę uždeda, chalatą apvelka, o visa aparatūra buvo už stiklinės sienos, tad reikėjo per langelį iškišti ranką. Viskas buvo ne taip, kaip dabar – paprasta, nesudėtinga.
Tad tą kartą man nieko neatsitiko, buvo tiesiog atrakcija, nauji įspūdžiai, nauja patirtis. Todėl kai po pusmečio mane vėl pakalbino, o aš vėl sutikau važiuoti. Na ir kiek dirbau, keletą metų, vis važinėjau duoti kraujo. Paskui padariau pertrauką, niekas manęs nepakalbino, nepakvietė, niekas nepasiūlė, o aš irgi nepuoliau ir nesisiūliau.
Vėliau kariuomenėje pasitaikė, kad buvo tokia situacija, jog kareivis persišovė ginklu koją ir labai kraujavo. Iškvietė medikus, nes buvome taigos gilumoje – turbūt buvo apie 60 km nuo artimiausio miestelio. Atskridęs karinis sraigtasparnis dar kol surado vietą kur nusileisti, o nusileidus apie
3 km medikai važiavo pas ligonį ir paaiškėjo, kad reikia donorų kraujo perpylimui. Mūsų paklausė, kas gali duoti kraujo, ir aš pasisiūliau, nes jau viską žinojau, o juolab aš ėjau karininko pareigas. Mano kareiviai pamatė, kad leitenantas važiuoja, tai ir jie kartu pasiryžo važiuoti – šeši ar septyni kareiviai.
Na, ir mus su tuo sraigtasparniu nuskraidino, greitai paėmė kraujo, žinoma, po to pasirinko, kurio kraujas tiko.

O kraujo donorų mažėja, ar daugėja?
D. Jakštonienė: Negalėčiau pasakyti, kad jų mažėja. Tačiau dabar yra toks reikalavimas, kad iki 2020 metų būtų pereita vien į nemokamą, neatlygintiną donorystę. O pas mus kraujo donorai buvo įpratę gauti kompensacijas, kurių dydis – 40 Lt.
Tad dažniausiai ateina tokie žmonės, kurie turi tikslą, kur išleisti šiuos pinigus. Aišku, nebūtinai blogais tikslais, bet vis tiek tas tikslas yra. Be to, tokie žmonės dažniausiai nuslepia kokį nors susirgimą, negalavimą, dėl kurio galbūt laikinai negalėtų duoti kraujo. Apskritai, galiu pasakyti, jog žmonės, kurie kraują duoda už pinigus ir turi tikslą sau, blogiau išgyvena kraujo davimą.
Jau šiemet kraujas mokamai imamas tik išimtiniais atvejais, kai nepaprastai trūksta tos kraujo grupės. Pavyzdžiui, pasako mūsų kraujo centrui, kad šiandien reikia dviejų rezus neigiamų ir nesvarbu, ar donoras iš miesto, ar Šiaulių apskrities, jis turi atvažiuoti į Šiaulius. Ir jeigu tuo laiku dar reikia, tai iš tokio žmogaus kraujas paimamas mokamai.

Kokia kraujo donorystės situacija Lietuvoje?
D. Jakštonienė: Aš sakyčiau, kad kraujo donorystės problema kaip ir buvo opi, taip ir iki šiol liko opi problema, nes žmonių sąmoningumas pas mus yra kitoks negu kitur.
Kitose šalyse žmonės užsiregistruoja, kad po 3 ar 4 mėnesių duos kraujo, ir po to dar tikslinasi, ar jį priims, nes nori duoti kraujo.
Pernai, metų pabaigoje, vyko mūsų toks simpoziumas ir buvo atvykusios atstovės iš musulmonų krašto. Tai jos nustebo, kai pasakėme, kad pas mus nemokamų kraujo donorų yra tik apie 50 proc. Tiek tada Šiauliuose buvo – 49,9 proc. Pavyzdžiui Latvijoje, Estijoje jau trejus metus buvo 98 proc. nemokamų kraujo donorų.
Dar galiu pasakyti, kad jeigu žmogus nuo 18 iki 20 metų neduoda kraujo, tai kuo toliau, tuo jis sunkiau peržengia tą psichologinį slenkstį: kaip čia dabar – iš jo paims ir kažkam atiduos.
Turime tokių žmonių, ypač vyrų, kuriems daugiau nei 40 metų ir kurie, tarkim, labai norėtų padėti savo sunkiai sergantiems tėvams, bet jie susirašo ant delno: prieš pusę metų įsidūriau į kulną, prieš tris mėnesius ištraukė dantį, prieš mėnesį slogavau... Tad toks žmogus, gal ir norėtų duoti kraujo, bet mano – gal jį ims ir išbrokuos.
J. R. Žuklija: Man atrodo, dar viena bėda ta, kad daug jaunimo emigravo. Vis vien, kaip ten bebūtų, kaip mes juos vertinsime, bet tai yra potencialūs donorai – jauni žmonės, kurie gal kur nors kitur papildo tą kraujo banką.

O kas būtų, jeigu donorų nebūtų?
D. Jakštonienė: Atsakysiu paprastai – tiesiog būtų didesnis mirtingumas.
J. R. Žuklija: Žmogus dažniausiai nesusimąsto apie kraujo donorystės svarbą ir reikšmę, kol pats konkrečiai nesusiduria su kažkokia sveikatos problema, gyvybės ar mirties klausimu. Manyčiau, kad kiekvienam nereikėtų laukti tos problemos, nes įvairių problemų ir be to užtenka. Tad reikia rasti laiko, rasti noro, rasti savyje jėgų.
Galiu pasakyti, puikų gyvenimišką pavyzdį – į mano dukros darbovietę Vilniuje kažkokios akcijos metu atvyko Nacionalinio kraujo centro brigada ir ėmė kraują. Dukra ten nuėjo ir dėl kažkokios priežasties tuo metu jos kraujo neėmė. Tačiau ji užsiregistravo, kad nori bei gali duoti kraujo, ir žinoma, pamiršo, jog registravosi.
Po 3 – 4 metų dukra elektroniniu paštu gavo pranešimą, jog reikalingas kaulų čiulpų donoras. Ji sako: aš nesu tokia, o jai atsakė: jūs gi užsiregistravote ir jūsų duomenys mums tinka, mums jūsų reikia.
Na, pasikvietė ją, Santariškių klinikoje jai atliko tyrimus ir paaiškėjo, kad viskas tinka. Tad dukrai pasakė, kad imtų atostogas ir už savaitės atvyktų į kraujo paruošimą, nes savaitę reikia leisti kažkokius vaistus, kad gamintųsi daugiau kaulų čiulpų, kad jie lengviau išsiskirtų. Taip mano dukra tapo kaulų čiulpų donore.
Taigi reikia žmogui padėti, kol gali, to neatidėti nei rytdienai, nei kitai savaitei, nei kitam mėnesiui.
D. Jakštonienė: Galiu pridurti tik tiek, kad tie, kurie abejoja, šiandien yra sveiki, bet galbūt atsitiks taip, kad patiems prireiks donoro pagalbos. O kas tada duos kraujo, jeigu nebus rezervų?