Skulptorius Gintauto Lukošaičio kūrinys primena kuoką arba beisbolo lazdą.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.  

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Skulptoriaus Gintauto Lukošaičio dirbtuvėje stovi ąžuolinis su metaliniu smaigu viršuje paminklo maketas - pusantro metro aukščio. Toks grakštus, kad sunku jį  įsivaizduoti natūralaus - apie trisdešimties metrų - aukščio, skrodžiantį dangų Jauniūnuose, Saulės mūšio memoriale.

Tačiau skulptorius sako - paminklas stovės, jau pradedami parengiamieji darbai, jau architekto Algimanto Černiausko parengtas memorialo projektas bus įgyvendintas.

O kol paminklas dar tik maketo dydžio, Gintautas Lukošaitis sutiko „Šiaulių naujienų” skaitytojams papasakoti, koks jis bus.

- Koks buvo jūsų  vaidmuo kuriant Saulės mūšio memorialo paminklo projektą? Jūs buvote architekto Algimanto Černiausko bendrautoris ar..?

- Su architektu Algimantu Černiausku mes labai gerai suprantame vienas kitą - iš pusės  žodžio. Jam nereikia nieko aiškinti - net jei ant servetėlės nubrėžti tik du brūkšniai. Jis paklausė, koks bus paminklas, atsakiau - žinoma, vertikalė, ir jis iš karto sutiko.

Mano darbas - paminklas, jis į tai nesikiša, bet vis tiek yra atsakingas už visumą  kaip šio projekto vadovas. Aišku, mes diskutuojame visais klausimais -  gerai bendradarbiaujame.

- Jūsų  sukurtas paminklas yra...

- Iš karto sakau - paminklas Saulės mūšiui jokiu būdu nėra saulės laikrodis. Tai pergalės simbolis, o pergalė - tai vertikalė. Labai aukšta vertikalė - maksimalaus aukščio, nes stovės lygumoje, gamtoje, tarp elektros stulpų. Todėl paminklas  turi labai aiškiai matytis kilometro, dviejų ir daugiau kilometrų atstumu.

Simboliška ir tai, kad jam pasirinkta medžiaga yra medis, kuris rodo tą laikmetį. Iš  to labai aiškus laikas - medinės Lietuvos laikas.

Skulptūra gali priminti ir labai apibendrinto kario siluetą, iš arčiau ir - kuokos elementus. O dvi susikertančios diagonalės ir metalas toje sankirtoje taip pat simboliški: mūšiuose juk būna ribinės situacijos, kai aiškėja, kur pasisuks pergalė - į vieną ar į kitą pusę.

Ir daugiau yra interpretuojamų  dalykų.

- Labai jau grakštus tas paminklas, plonas...

- Toks uždavinys buvo - kad forma, viena vertus, būtų liauna, išlaki, graži, o kita vertus - tvirta. Svarbu surasti tą balansą tarp tvirtumo ir liaunumo, išskaičiuoti taip, kad forma nebūtų griūnanti ir per masyvi, buka.

Jei darai figūratyvą, užtenka jį subalansuoti 80-90 procentų, o kai minimali forma - būtinai turi pataikyti 100 procentų. Todėl man teko tris mėnesius taikyti, kad trisdešimties metrų aukščio paminklo paklaida būtų tik 2-3 centimetrai. Iki tokio tikslumo turi būti apskaičiuota ši skulptūra.

Postamento nebus - skulptūra prasidės nuo žemės: dvidešimt devynių metrų,  viršuje apie metro aukščio žaibolaidis. Paminklo apatinė dalis - apie metro šešiasdešimties centimetrų diametro, o viršutinė  - metro.

Beje, žaibolaidis turi ir praktinę pusę, ir simbolinę - čia susijungia dvi materijos: medis ir perkūnas. Realiai - perkūnas, nes į lygumoje stovinčią tokio aukščio skulptūrą žaibas visada trenks. Jei kas turės kantrybės, galės pasidaryti nuotrauką, kaip kerta žaibas į šį objektą. Taigi paminklas bus ir techninis, ir interaktyvus.

Paminklas bus padarytas iš  daugiau nei pusantros tonos metalo konstruktyvo su ant viršaus sumontuotomis stambiomis ąžuolo plokštėmis. Manau, kad ąžuolas labai ilgai laikysis, nes parinksime idealią medieną - be šakų ir labai gerai apdorotą. Be to, ąžuolas lauke vėdinasi - 40-50 metų drąsiai išstovės.

Ąžuolas bus įjuodintas - tai aliuzija į ežeruose užsigulėjusius kietmedžius, o metalinės paminklo dalys, manome, gal bus paauksuotos. Bet tai nenuspręsta, nes dar yra laiko apgalvoti visus niuansus, kai principiniai dalykai jau  sudėlioti.

Kaip bus montuojama? Tai techninis dalykas. Bet juk yra kranų, kurie pasiekia septyniasdešimties metrų  aukščio bažnyčių stogą, o čia - trisdešimt metrų.  Šiemet memoriale jau turėtų būti padaryti pamatai su dideliais rezervais, per metus susigulės ir jie, ir žemė.

- Ar memoriale bus tik vienas šis paminklas? O gal atsiras ir kitų? 

- Saulės mūšio memoriale gal dar atsiras kokie tekstai, šriftai, motyvai. Tačiau aš esu labai skeptiškai nusistatęs prieš juos - man svarbu, kad viskas būtų kuo švariau, kuo paprasčiau, kuo aiškiau, kuo lakoniškiau.

Kadangi mes gyvename tokiame jovalo, reklamos pasaulyje, todėl meno kūrinys negali maišytis su reklaminiais dalykais. Žmogus turi labai aiškiai suvokti tos skulptūros poveikį tiesiog fiziškai. Tai dabar žmonės mato tik malką, o kito masto erdvėje paminklas darys visai kitą poveikį jiems.  

Nuo kelio, važiuojant Šiaulių-Joniškio plentu, už 1,5-2 kilometrų esantis paminklas matysis idealiai tarp aukštosios įtampos elektros stulpų - jis dvigubai už juos aukštesnis, net daugiau nei dvigubai. Ši skulptūra stovės Jauniūnuose - už poros dešimčių kilometrų nuo Šiaulių.

- Beje, kaip jūs, šiaulietis, dalyvaujate projekte, kuris Saulės mūšio vietą  „atėmė” iš Šiaulių?

- Taip, aš šiaulietis. Mano protėviai, mano šeima čia gyvena šimtą metų - ir mamos ir tėvo visos šaknys yra čia. Pasirinkau gyventi ir dirbti Šiauliuose labai sąmoningai, nors neturėdamas jokių perspektyvų: nei darbo, nei nieko. Bet tai mano gimtasis miestas, mano žmonės, aš niekada nebuvau atitrūkęs nuo to miesto, nuo tų žmonių. Tai man buvo kaip iššūkis.

Objektas yra skirtas Jauniūnams, nes ten yra būtent Saulės mūšio vieta. Tai  jau patvirtinta, jau įregistruota kaip istorinio paveldo teritorija. Tad diskusijos baigtos. Vis tiek, kaip sakė profesorius Edvardas Gudavičius, Saulės mūšis yra Šiaulių miesto gimimo data - vadinasi, toje vietoje mūsų miestas gimė. O Šiauliams ir Saulės berniuko užtenka, ir gerai, kad už Kryžių kalno atsiranda dar vienas traukos taškas.

- Kodėl jūs nusprendėte kurti ne pseudoistorinį paminklą  XIII amžiaus mūšiui?

- Tiesą sakant, visada domėjausi Lietuvos istorija. Dar ketvirtoje klasėje atmintinai buvau išmokęs tokią knygą „Lietuvos pilys”, nors tai buvo labiau techninė knyga.

Manau, kad ir dabar pakankamai domiuosi, bet esu patenkintas, jog visi jau intuityviai pradėjo jausti, kad kiek begalima daryti pagal šablonus paminklus-kalavijus, karius ir kita...

Ir man dėl šio paminklo nėra gėda, nors jis čia metus stovi. Juk svarbu objektą patikrinti laiku: atrodo, viską gerai padarei, bet po kiek laiko pamatai, kad tame yra kažkoks melas. Dabar galiu ramiai pasakyti - man ne gėda.