Zita KATKIENĖ

Gyvenimas, akivaizdu, nesustoja net ir tada, kai žmogus iškeliauja į Anapilį. Gyvieji kartais ima ir nusprendžia artimo žmogaus palaikus perkelti į kitą laidojimo vietą. Kapinių priežiūros viršininkė Genovaitė Mineikaitė pastebi, jog dažniausiai artimųjų palaikai perkeliami į Šiaulių kapines iš kitų miestų. Taip pat ir iš Šiaulių kapinių pervežami į kitų šalies miestų kapines. Tačiau būna, kad pageidaujama pakeisti mirusiojo poilsio vietą net ir tada, kai jis palaidotas tame pačiame mieste. Šiaulių savivaldybės administracijos direktoriui Vladui Damulevičiui kasmet tenka pasirašyti 2-3 leidimus perkelti mirusiojo palaikus iš vienų kapinių į kitas. Bene daugiausia mirusiųjų palaikų praėjusią vasarą perkelta iš Šiaulių rajono vokiečių karių kapinių į Šančių kapines Kaune, kur perlaidojami 2-ajame pasauliniame kare dalyvavusių vokiečių karių palaikai. 

 

Į kapines artimųjų palaikų žmonės ateina įveikę labai didelį biurokratinį mechanizmą. Visa tvarka patvirtinta ir kapinių keitimo taisyklėse, kurių laikosi ir savivaldybės. 2009 metų balandžio mėnesį patvirtintos taisyklės „Dėl laidojimo Šiaulių miesto viešosiose kapinėse ir jų lankymo”, kuriose ir numatyta tvarka dėl laidojimo veikiančiose ir riboto laidojimo kapinėse. 

 

Šiauliuose yra tik vienos riboto veikimo kapinės - K. Donelaičio kapinės, kur perkelti artimųjų palaikus galima tik į turimą šeimos kapą. Naujas kapas palaikų perlaidojimui, pasak G. Mineikaitės, neskiriamas. 

 

Tačiau vien turėti kapavietę nepakanka. Norintieji perlaidoti artimųjų palaikus, privalo gauti ne tik tos savivaldybės, iš kurios kapinių perkelia palaikus, leidimą iškasti palaikus, bet ir tos  savivaldybės, į kurios teritorijoje esančias kapines norima laidoti, sutikimą. Būtina ir Visuomenės sveikatos centro higienos pažyma, ir artimųjų, giminių sutikimai keisti mirusiojo palaikų kapavietę.  

 

UAB „Šiaulių apželdinimas” kapinių priežiūros viršininkė Genovaitė Mineikaitė pastebi, jog dažniausiai perkeliami palaikai iš vieno miesto į kito miesto kapines. „Atvažiuoja artimųjų palaikų žmonės iš Vilniaus, Klaipėdos”, - pastebi G. Mineikaitė. Taip pat ir šiauliečiai dažniausiai perkelia artimųjų palaikus į kituose šalies miestuose esančias kapines. Taip, pasak kapinių priežiūros viršininkės, dažniausiai yra dėl to, kad visa giminė išvyko gyventi kitur ir nebėra kam prižiūrėti kapo. 

 

Būna ir taip, kad žmonėms per sunku lankytis keliose miesto kapinėse ir jie prašo leidimo iš vienų miesto kapinių perkelti palaikus į kitas miesto kapines. Tada būtina kreiptis į Savivaldybės administracijos direktorių, kurio leidimu leidžiama perkelti palaikus. „Tokių prašymų nėra daug, 2-3 per matus”, - sako administracijos direktorius Vladas Damulevičius, įsitikinęs, jog tai - privatus žmonių reikalas ir plačiau komentuoti spalio pradžioje pasirašytą leidimą perkelti žmogaus palaikus iš vienų miesto kapinių į kitas, atsisako. 

 

Senosios miesto kapinės yra uždarytos 1959 metais, tad čia, pasak G. Mineikaitės - dar griežtesnė tvarka. Nes norint perkelti palaikus reikalingas ir kultūros paveldo specialistų leidimas. Deja, ne visada pavyksta jį gauti. Kapinių priežiūros viršininkė pamena atvejį, kai vilniečiai norėjo perkelti palaikus iš Vilniaus kapinių į senąsias miesto kapines, esančias Ežero gatvėje. Deja, leidimo jiems gauti taip ir nepavyko. Tiesa, yra buvę, kad iš senųjų kapinių palaikai keliami į Vilnių, ir tuomet leidimas buvo duotas. „Kapinės jau neveikiančios, todėl ir negali būti naujų kapų”, - sako G. Mineikaitė. 

 

Žmonėms problemų kyla ir tuomet, kai senosiose jau neveikiančiose kapinėse reikia keisti paminklą, nes senasis nugriuvo. Pasak G. Mineikaitės, nors ir neprivaloma, kad naujasis paminklas būtų identiškas buvusiam, tačiau negalima statyti aukštesnio paminklo ar labai išsiskiriančio iš aplinkinių.  

 

Šiaulių savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriuje šiuo metu nėra kultūros paveldo specialisto. Pasak skyriaus vedėjos architektės Rasos Budrytės, bus skelbiamas konkursas šioms pareigomseiti, todėl laikinai leidimus perkelti palaikus iš senųjų kapinių išrašo pati vedėja. Tačiau prašančiųjų šių leidimų - labai mažai, todėl ir problemų nekyla. 

 

Šiaulių miesto kapinėse, pasak kapinių priežiūros viršininkės G. Mineikaitės, niekada nebuvo perlaidojama daug palaikų. Nebuvo nei tada, kai į Lietuvą buvo vežami tremtinių palaikai iš Sibiro. „Nė vieno neparvežė - prisiminčiau, jei būtų perlaidojami tremtinio palaikai”, - sako viršininkė. Tik vieno mirusiojo palaikai, palaidoti Ginkūnų kapinėse, buvo kasami ir išvežami į Maskvą. Taip nusprendė pasielgti rusų tautybės žmonės, išvykę gyventi iš Šiaulių. Jie sakė, kad atvažiuoti sutvarkyti kapą būtų daug sudėtingiau, nei išsivežti palaikus. 

 

Buvo baiminamasi vokiečių karių perlaidojimų. Pagal Lietuvos ir Vokietijos šalių susitarimą, kiekvienoje šalyje turi būti rengiamos bendros kapinės ir statomas vienas monumentas tose šalyse palaidotiems 2-ojo pasaulinio karo dalyviams. Lietuvoje vokiečių kariams kapavietė įrengta Kauno Šančių kapinėse. Deja, iš Šiaulių į Kauną neišvežti nė vieno vokiečių kario palaikai, nors yra dvi vokiečių karių kapinės. 

 

Pasak Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjos R. Budrytės, ir Sukilėlių kalnelis, kuriame ilsisi vokiečių kariuomenės karių palaikai, ir Vaidoto gatvėje esančios karių kapinės tvarkomos vokiečių bendruomenės lėšomis ir jie nepareiškė pageidavimo perkelti karių palaikus į bendrą kapavietę. Jei tokio pageidavimo nebus, kapinės ir nebus kasinėjamos. 

 

 

Kitokia situacija Šiaulių rajone. Pasak Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjos Sigitos Tauterienės, liepos mėnesį buvo pirmą kartą kasami vokiečių karių palaikai iš Lapkasiuose esančių vokiečių karių kapinių. Šios kapinės  - Dirvonėnų (Šiaulių raj.) miške, mažiau prižiūrimos, tad ir nuspręsta palaikus perkelti į bendrą kapavietę Šančiuose. 

 

Per liepą iš Lapkasių kapavietės perkelti 36 vokiečių karių palaikai.

 

Be prokuratūros, Visuomenės sveikatos centro leidimų reikia gauti ir gyventojo leidimą tuo atveju, jei kario kapas yra privačioje valdoje. Tokių atvejų, pasak paveldosaugininkės, taip pat esama. 

 

Neseniai į Šiaulių rajono Kultūros paveldo skyrių kreipėsi rusų kario artimieji, prašydami surasti jo kapą. Kapas aptiktas Bubių karių kapinėse ir informacija perduota artimiesiems. „Dar nežinome, ar artimieji norėjo tik aplankyti kario kapą, ar palaikai bus perkeliami į gimtinę”, - sako S. Tauterienė. 

Šiaulių rajone yra užregistruotos net 178 neveikiančios kapinės. Jos, pasak S. Tauterienės, yra konservacinės paskirties žemėje, tad jokie kasinėjimai negali būti vykdomi. Be to sunku būtų ir ką išsiaiškinti, nes kapinės - 18-19 amžiaus, tad jose besiilsinčių žmonių pavardžių jau niekas ir nežino. Kapinės tvarkomos talkų metu, prižiūrimos studentų. Studentai prižiūri bei tvarko ir rusų bei vokiečių karių kapines. 

 

Kaip bažnyčia vertina mirusiųjų ramybės trikdymą - palaikų perlaidojimą, klausiame Švenčiausios Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčios kunigo klebono Vytauto Kadžio. Pasak dvasininko, tai - normalus dalykas. „Savųjų artimybė žmogui labai svarbu, todėl nieko keisto, kad jis nori artimojo palaikus paguldyti toje žemėje, kurioje guli ir kiti artimieji”, - kalba dvasininkas. „Juk vežė ir veža žmonės artimųjų palaikus iš Sibiro, dažniausiai urnose vežami pelenai, ir kunigai juos šventina”, - kalba V. Kadys. 

 

Net liturgijoje yra numatytos pašventinimo apeigos, skirtos palaikams perlaidoti. „Normalu, kad žmogus nori matyti savo artimojo vardą ir pavardę, iškaltą paminkle, normalu, kad žmogus nori prižiūrėti artimojo kapą”, - kalba dvasininkas ir patikina, kad bažnyčia palaikų perlaidojimo procese jokio priešiškumo nemato.

 

Nuo senų laikų žmonės tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu, nuo senų laikų žino apie mirusiųjų pagalbą gyviesiems. Mirusiųjų vėlė, žmonės tiki, gyvuosius lanko vėlyvą rudenį. Todėl rudenį gyvieji ir mini Vėlinių šventes, kurių metu svarbu ne tik žinojimas, kad vėlės apsilankys, bet ir galimybė aplankyti mirusiojo kapą. 

 

Tad ypač žmogui širdį skauda, kai artėja Visų šventųjų - Mirusiųjų pagerbimo diena, Vėlinės. Tada lankomi visų artimųjų kapai ir labai skaudu, kai pačio artimiausio žmogaus - tėvo ar motinos - kapas tolimoje šaltoje Sibiro žemėje. Tad, pasak klebono monsinjoro Vytauto Kadžio, normalu, kad žmogus padarys viską ir parsiveš artimojo palaikus į tuos kapus, kuriuose ilsisi ir kitų artimųjų palaikai.