Zita KATKIENĖ
Kiekvienas įvykis, net ir į šipulius sudaužyta Kryžių kalno Marijos statula, atskleidžia virtinę problemų, kurioms spręsti nepasirengę netgi tie, kurių prievolė ir pareiga – priimti sprendimus ir išaiškinti galimus pažeidimus. Nes paaiškėja, kad niekas nežino, kaip dabar reikės elgtis, ko imtis, nes tikslių instrukcijų niekas iki šiol net ir nesugalvojo.
Tampa akivaizdu, jog nieko vertos 2006-aisiais metais Šiaulių rajono savivaldybės tarybos patvirtintos Jurgaičių piliakalnio, vadinamo Kryžių kalnu, lankymo taisyklės, kuriose net nenumatyta, kaip elgtis tokiu atveju, kai žmogus sunaikina savo paties pastatytą kūrinį...
Vieni sako, jog tas, kuris nugriovė Mariją, tas ją ir turi atstatyti. Bet pastarieji, matyt, pamiršę šios skulptūros istoriją, kuri byloja, kad paminklas buvo pastatytas, nugriovus prieš tai buvusią betoninę Mariją, kurią pats statytojas, vėliau tapęs ir griovėju, pavadino paprasčiausiai... moterimi. O tai, ką jis pastatė, jau vadina Marija. Nors daugeliui ši skulptūra neprimena Marijos ir žiūrėti į jos bereikšmį ir tuščią veidą daugeliui nemalonu. Ar net ir juokinga.
Taigi turi būti atstatyta ne ta Marija, kuri buvo pastatyta savavališkai, o ta betoninė, senoji Marija, kuri čia buvusi atvežta iš vieno Gluosnių gatvės kiemo. Žmonės pasakoja, jog tada, kai aplink individualius namus Gluosnių gatvėje pradėjo kilti daugiaaukščiai, nebelikę vietos čia kažkieno pastatytai Marijos skulptūrai. Tad žmonės ir nusprendė ją nuvežti į Kryžių kalną, kur jai geriausia vieta. Deja, ilgai ten ji nepabuvusi – atsirado „kūrėjas“, kuris sukūrė kitą Mariją, o šią – nugriovė...
Ar ši saviveikla priimtina teritorijoje, kurios ištakos ir grįstos ne kuo kitu, bet žmonių saviveikla ir entuziazmu? Patys žmonės čia pradėjo statyti kryžius dar devynioliktojo amžiaus viduryje ir piliakalnį vadino Maldavimų kalnu. Sakoma, kad pirmieji kryžiai pastatyti, meldžiant Dievą sveikatos. Tačiau laikai keitėsi ir valdžios keitėsi – daug kartų buvo įsakyta nugriauti kryžius, užlieti kalną Kulpės vandeniu, bet žmonės gynė šią sakralinę vietą, tapusią nepalaužiamo tikėjimo simboliu.
Tikėjimas tikėjimu, tačiau viena aišku, jog bene stipriausia jėga, palaikanti šį unikalų kalną, yra ne kas kita, bet... saviveikla. Ar tikrai reikia ją pažaboti taisyklėmis ir reikalavimais, baudomis ar įstatymais?
Negi kas gali prisakyti žmogui, kad kryžių šiame kalne galima statyti tik tokiu atveju, jei žmogus meldžia Dievo sveikatos ar nori padėkoti už sugrąžintą sveikatą. Juk neša kryžius, kryželius ir kryžiukus ir tie, kurie prašo... pinigų, kurie prašo sėkmės versle, kurie meldžia, kad baigtųsi krizė ir gautų darbo, o kitam reikia Dievo pagalbos, kad sūnus ar dukra įstotų į universitetą, mergina prašo Dievulio, kad sutiktų savo mylimąjį...
O kiek dar turistų, kurie guldo ant Kryžių kalno dar vieną kalną kryželių vien tam, kad čia atvažiavo, kad pabuvo, pamatė ir tikisi dar kartą sugrįžti. Niekas jiems negali uždrausti elgtis taip, o ne kitaip. Nes žmogaus norų riboti negali ir pats Dievas...
Deja, norinčiųjų tą tvarką daryti – nors vežimu vežk. Ir tai - ne tik Šiaulių rajono politikai, priimantys neapgalvotus sprendimus elgtis vienaip ar kitaip Šiaulių teritorijoje esančiose vietovėse. Nes žmogui, einančiam į Kryžių kalną su savo rūpesčių ar džiaugsmų kryželiu ant peties, politikų nurodymų, kas šiame kalne draudžiama arba leidžiama, kokias teises lankytojas turi, o kokių neturi, nereikia. Tokių taisyklių, akivaizdu, reikia tik piktavaliui žmogui, bet jo elgesį ir taip riboja Kodeksas.
Tad kam riboti tą, kuris šiandien neša kryžių į Kryžių kalną, o rytoj jau nusivilia Dievu ir tas kryžius nieko nebereiškia – žmogus nori jį sudeginti ar kaip kitaip sunaikinti. Ir kas gali uždrausti, jei žmogui atrodo, jog sunaikinęs savąjį kryžių, jis nusimes ir vargų ar rūpesčių naštą. Todėl akivaizdžiai neteisus tas, kuris nustatė, kad žmogaus atneštas kryžius jau tampa Kryžių kalno, o ne jo nuosavybe, su kuria jis gali elgtis kaip tinkamas?
Nes žmogaus kryželis – tai jo laimių ar nelaimių našta, kurią jis gali vieną kartą palaikyti savo kieme, kitą kartą – Kryžių kalne, o trečią - nešti kad ir į Katedrą. Aišku, trumpam, nes maldos namuose tikrai niekas neleis jo palikti.
Tik Kryžių kalne – galima. Čia savo vietą randa ir šintoizmo tikėjimą išpažįstančių japonų stulpas, su trimis kalbomis parašytu žodžiu „Taika“, ir musulmonų, krikščionių, pravoslavų tikėjimo atstovų maldavimai.
Nes Kryžių kalne, kur viešpatauja saviveikla, nėra vieno tikėjimo. Kažkas nustatė, jog ir pats kryžius nebėra Kristaus kančios ženklas, kai jo kotas sutrumpėja iki... pliuso ženklo. Gali kryžius supūti amžių tėkmėje, gali ir nulūžti. Teisus bus ir tas, kuris kryžių atstatys, ir tas, kuris jį sunaikins. Nes saviveikla, grįsta tikėjimu – stipriausia jėga, kurią žabojantieji tik patys patenka į pančių pinkles.
