Sėkmė konkurse gražiausiajai krašto merginai G. Peleckytei yra tarytum laiptelis, padėsiantis siekti kitų aukštumų.Autoriaus nuotr.
Romualdas BALIUTAVIČIUS
Nepraėjo nė savaitė, kai baigėsi konkurso „Mis Šiaulių kraštas 2010” finalinis etapas. Iš daugiau nei 200 pretendenčių į karūną, buvo atrinkta 10. Tvardydamos nerimą merginos atsakinėjo į žiuri komisijos klausimus, demonstravo namų užduotis, rodė savo talentus, vaikščiojo su bikiniais... Kaip ir dažname konkurse. Skirtumas nebent tai, kad šįkart dalyvių intelektui bei gabumams buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Susumavus rezultatus, „Mis Šiaulių kraštas 2010” karūna atiteko aštuoniolikmetei kuršėnietei Gretai Peleckytei, tiek žiūrovus, tiek komisiją pavergusiai savo išvaizda, charakterio švelnumu ir muzikiniais gabumais. Mūsų pakviesta G. Peleckytė lankėsi „Šiaulių naujienų” redakcijoje bei atsakė į keletą klausimų.
- Kas gi paskatino tave dalyvauti šioje nedidelėje „avantiūroje”?
- Į grožio konkursą patekau visai atsitiktinai: ėjau į muzikinės grupės atranką, kur pasiūlė dalyvauti konkurse „Mis Šiaulių kraštas 2010”. Taip jame ir „atsiradau”...
- Tuoj po apdovanojimo sakei, jog tėveliai tave rėmė visokeriopai. Kokios nuotaikos vyravo grįžus į namus?
- Džiaugėsi jie kartu su manimi. Tiesa, su tėčiu dar pasimatyti neteko – išvykęs į užsienį – bendravome telefonu. Netruksu po konkurso išlėkiau į Vilnių – Muzikos akademijoje ketinu studijuoti chorinį dirigavimą.
- Pasak V. Židonytės, už tave vieningai balsavo tiek komisijos nariai, tiek žiūrovai. Kaip atrodo, kas gi lėmė tavo sėkmę?
- Viskas susidėjo į vieną. Galbūt geriau pavyko pasirodyti talentuose... Greičiausiai atitikau tuo reikalavimus, kurie buvo keliami nugalėtojai.
- Teko girdėti, jog pernai, pasibaigus konkursui, ne visos merginos atvyko į ta proga surengtą banketą. O kokia atmosfera užkulisiuose vyravo šiemet?
- Girdėjau apie tai... Šį kartą viskas buvo gražu, sulaukiau daug sveikinimų iš kitų dalyvių, kurios sakė: „Mes žinojome, jog tu laimėsi”. Viskas tikrai praėjo gražiai ir be jokių pykčių.
- Kuršėnai – nedidelis miestukas, o provincijoje, žinia, pasitaiko, jog į „mises” žiūrima kreivai, tarytum į „išsišokėles”. Ar grįžus neteko girdėti piktų replikų, pavyzdžiui, iš kaimynų ar pan.?
- Grįžus mane pasveikinti suvažiavo visi draugai. O kartu - ir Kuršėnuose gyvenantys giminės. Blogų atsiliepimų negirdėjau, nes jau kitą rytą išvažiavau į sostinę... Gal ką vėliau ir išgirsiu – esu tam nusiteikusi ir su tuo susitaikiusi – žmonės prišneka visko (juokiasi).
- Ar turi brolių arba seserų?
- Turiu vyresnę seserį. Kol kas su tėvais gyvenu viena, bet jau greitai irgi kelsiu sparnus iš namų...
- Ką veiki laisvalaikiu?
- Didžiausias mano pomėgis – muzika. Nuo pat pirmos klasės. Iškart įstojau ir į muzikos mokyklą, o baigusi pradėjau mokslus Šiaulių konservatorijoje – nutariau, jog reikia tobulėti toliau. Esu nemažai šokusi. Teko dirbti modelio darbą – 3 kartus važiavau į Italiją. Taigi nesu naujokė - žinau, kaip reikia vaikščioti (šypsosi).
- Ar laikai namuose gyvūną?
- Turiu katiną vardu Pupa, kurį labai myliu ir kuriam esu alergiška. Iki įsigydama to nežinojau, o dabar juk nebeišvysi? Turiu dar ir šunį.
- Vadinasi Grizabelos ariją iš L. Vėberio miuziklo „Katės”, suvirpinusią nė vieno balsavusio žiūrovo bei komisijos nario širdį, padainavai neatsitiktinai, bet iš didelės meilės augintiniui?
- Taip, taip (juokiasi)...
- Tavo ūgis – 181 cm. Esi aukšta ir, kaip manai, ar lengva bus susirasti sau porą? O gal jau turi širdies draugą?
- Ne. Tikrai dar neturiu (juokiasi).
- Kaip manai, ar tavo sėkmė turės įtakos tolesniam gyvenimui, ar čia buvo viso labo tik epizodas, panašiai kaip pro traukinio langą pralėkęs gražus peizažas?
- Manau, kad turės įtakos. Galbūt tai tik pirmas laiptelis, ant kurio užlipusi toliau eisiu į priekį. Laukia konkursas „Mis Lietuva”, jeigu pasiseks, kas žino, galbūt gausiu įdomių pasiūlymų ar pan.
Svarbu nesustoti.
- Komisija kiekvienai dalyvei uždavė nemažai klausimų, kas rodo, jog buvo domimasi ir vidiniu pretendenčių į karūną grožiu. Kuris iš tau pateiktų klausimų pasirodė pats sunkiausias?
- Manęs klausė, kuris lietuvis yra pats žinomiausias pasaulyje? O juk tokių – ne vienas. Be to reikėjo atsakyti angliškai... Pamąsčiau ir atsakiau. Sunku nebuvo. Iš tikrųjų, net nebeprisimenu tų klausimų – viskas kaip per rūką (juokiasi).
- Kaip apibrėžtumei, o kas tau yra gražus žmogus?
- Gražus žmogus yra gražus ir vidumi, ir išore. Svarbiau vidus. Jeigu žmogus piktas, susiraukęs, jis niekada nebus gražus net ir turėdamas nepriekaištingą išorę. Išorė tik kažką prideda. Būna, susipažįsti su gražiu žmogumi, bet jeigu tampa nemielas, grožis nublanksta. Būna ir atvirkščiai, kai bendraujant su neišvaizdžiu žmogumi atsiveria jo širdies grožis, o tada, atrodo, jis tampa gražus ir savo išore.
- Pokalbio pabaigai keletas paprastų klausimų: kokią spalvą mėgsti labiausiai?
- Geltoną – saulės spalvą.
- Kuris matytas filmas padarė didžiausią įspūdį?
- Švedų filmas „Blogis”. Tai drama, pasakojanti apie vaikiną, kuris nemylimas šeimoje. Jis išvažiuoja į internatą, kur tenka susidurti su neteisybę, su patyčiomis ir mokėti pastovėti už save.
- Susitikusi nepažįstamą žmogų, į ką pirmiausia atkreipi dėmesį?
- Į bendravimo manieras. Noriu suprasti, ko iš manęs reikia? Į batus tikrai nežiūriu... (Juokiasi)
- Kokių žmonių draugijos vengi?
- Melagių, surūgusių, piktų, pasipūtėlių bei arogantiškų. O vertinu nuoširdumą.
- Ar turi mėgstamiausią patiekalą?
- Mėgstu picą. Mėgstu vištienos patiekalus. Tačiau valgau ir cepelinus, viską. Pati valgio dar neruošiu – neturiu kam. Ir dietų nesilaikau. Aišku, turi žiūrėti, ką valgai, bet kai ateina metas lieknintis, jokių papildomų priemonių nesiimu – svoris pats krinta nuo nervinės įtampos. Viskas tarytum savaime.
- Ko palinkėtumei merginoms, kurios perskaitys šį tavo interviu?
- Noriu palinkėti nebijoti, eiti ir išbandyti save. Tai nemažai duoda ir nemanau, kad kuri po to labai nusiviltų.
