1941 metų birželio 22 dieną Lietuvoje prasidėjęs ginkluotas sukilimas, kurio tikslas buvo išsivaduoti nuo sovietų okupantų ir atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę, Česlovo Dirkės nuomone, vis dar nėra tinkamai įvertintas ir įprasmintas dėl nepalankiai susiklosčiusių istorinių aplinkybių ir neapibrėžto valstybės požiūrio į sukilėlius. 

Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Šiandien – birželio 22-ąją – iš Šiaulių katedros po šv. Mišių su Šiaulių tremtiniais, politiniais kaliniais ir jų artimaisiais Menų fakulteto link eis ir Birželio sukilimo dalyviai, gyvenantys Šiauliuose. Sukilėliai, kurie, ko gero, mažiau žinomi nei 1863 metų sukilimo dalyviai, nors kaip tik dabar, šių metų birželio 21-26 dienomis, Lietuvoje minimos 1941 metų Birželio sukilimo ir žudynių Rainiuose, „Lietūkio“ garažo kieme ir Pravieniškėse 70-osios metinės.

 

Įvairių Lietuvos valstybės institucijų ir nevyriausybinių organizacijų bus pagerbtos masinių žudynių „Lietūkio“ garažo kieme, 76 politinių kalinių žudynių Rainiuose aukos, sovietų armijos sušaudytų Pravieniškių kalėjimo kalinių ir tarnautojų, Lietuvių aktyvistų fronto Vilniaus karinio štabo narių, karių savanorių, sušaudytų Gorkio kalėjime, Vilniaus Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekse palaidotų nužudytojų atminimas ir kartu paminimas Birželio sukilimo septyniasdešimtmetis.

 

Ne tik jaunajai kartai 1941 metų birželis labiau žinomas kaip karo Lietuvos teritorijoje pradžios metas, o ne kaip sovietų organizuotų represijų prieš Lietuvos žmones apogėjus – Birželio sukilimas mokslininkų dar nepakankamai ištyrinėtas, politikų dar dažnai apeinamas mūsų šalies istorijos laikotarpis, kuris daugeliui - tik įvairios informacijos nuotrupos. 

 

Bet ne šiauliečiui Česlovui Dirkei – politiniam tremtiniui, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių skyriaus buvusiam pirmininkui, Lietuvos 1941 metų birželio 22-28 dienų sukilėlių sąjungos Šiaulių apskrities skyriaus pirmininkui.

 

 

„1941 metų birželį man buvo tik dešimt metų, gyvenau Panevėžio apskrities kaime, kur mano tėvas buvo seniūnas. Kadangi tėvas buvo atsargos kariškis, tad sukilimo reikalai nepraėjo pro jį: mačiau tuo metu jį bendraujant su kaimynystėje gyvenusiu šaulių vadu. Nors apie ką kalbėjo, nežinau – teko tada visiems saugotis nuo kai kurių subolševikėjusių veikėjų šnipinėjimo: vieną net nutvėrė besiklausantį prie lango. 

 

Birželio 22-23 dienomis mūsų šeimoje buvo laidojami ką tik gimę dvynukai broliai, tad atmintyje išliko tik kelios detalės: mačiau, kaip šauliai (tarp jų – mano mokytojas Stanevičius, buvęs karininkas) veikė, kaip bėgo sovietiniai kareiviai pakrūmėmis, o juos šauliai sulaikė... 

 

Prisimenu, kad tuo metu pas mus šauliai buvo ne uniformuoti, civiliai apsirengę, nes, matyt, kitaip  rusų kariškiai juos būtų iššaudę, kad tuo metu sukilimo dalyvius ne sukilėliais vadino, o partizanais“, - pasakoja Česlovas Dirkė savo atsiminimus.

 

O kai kurie istorikai Birželio sukilimą vadina Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) vadovaujamu sukilimu prieš Sovietų Sąjungą prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Dar vykstant masiniams Lietuvos žmonių trėmimams miestus ir kaimus pasiekė LAF pasiuntiniai iš Kauno, kurie centrinei vadovybei pavaldžioms pogrindžio grupėms perdavė įsakymą pereiti į nelegalią padėtį, apsiginkluoti, slapstytis ir laukti signalo. Taip Lietuvoje staiga atsirado daug nepakankamai  ginkluotų partizanų būrių, kurie birželio 22-ąją prasidėjus karui tarp SSRS ir Vokietijos, po Kauno radiju perduoto signalo „Raudona saulelė“ pradėjo veikti. 

 

Pirmąją karo dieną įsiplieskęs sukilimas vyko visą savaitę – iki birželio 28 dienos: sukilėliai sudarė Lietuvos Laikinąją vyriausybę, kuri 1941 metų birželio 23 dieną per Kauno radiją paskelbė Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją, atsišaukimą į lietuvių tautą, paskelbė Lietuvos Laikinosios vyriausybės sudėtį ir, žinoma, kovojo su besitraukiančiais Raudonosios armijos daliniais ir komunistų aktyvistais visoje Lietuvoje. 

 

1941 metų lietuvių sukilėlių sąjungos taryba skelbia, kad sukilime dalyvavo apie šimtą tūkstančių, o kovose už Tėvynę žuvo apie du tūkstančius partizanų sukilėlių, sukilėliams kurį laiką pavyko visiškai kontroliuoti padėtį šalyje, bet  jau birželio 25-ąją valdžią Lietuvoje perėmė Vokietijos civilinė valdžia, visi buvo nuginkluoti, o Lietuvos laikinoji vyriausybė ir LAF paleisti...  

 

 

Česlovui Dirkei, kuriam kaip politiniam tremtiniui tik 1968 metais buvo leista sugrįžti į Lietuvą, aplinkybės nebuvo palankios domėtis Birželio sukilimu – buvę sukilėliai buvo atsargūs, oficiali informacija tik neigiama. 

 

„1993 metų pabaigoje, kai tapau  Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininku, pradėtas svarstyti Jono Noreikos (Generolas Vėtra – Lietuvos teisininkas, prozininkas novelistas, publicistas, antinacistinio ir antisovietinio pogrindžio dalyvis) atminimo įamžinimo klausimas ir atsirado galimybė išsamiau pasidomėti Birželio sukilimo istorija, - pasakoja Česlovas Dirkė. - Pradėjome ieškoti per spaudą sukilimo dalyvių – atsiliepė beveik dvidešimt, nors manau, tuo metu jų buvo daugiau, bet 1993 metais dar daug ko buvo bijoma, daug kas slepiama.

 

Tarp tų dviejų dešimčių buvo Šiaulių apylinkėse veikę sukilėliai Feliksas Medišauskas ir Juozas Biliūnas, Volratas Zemitas – sukilėlis iš Mažeikių, Antanas Antanaitis iš Pakaunės, Janušis iš Rokiškio, buvęs pasienio policininkas Majauskas, į sukilėlių gretas atėjęs tiesiai iš Kauno kalėjimo, Tadas Danta, Stepanas Steponavičius-Stasys Juodkazis, kuris Linkaičius išgelbėjo nuo susprogdinimo, Vaclovas Lukšys, Barščiauskas iš Lygumų, buvęs saugumietis Dziegoraitis iš Utenos ir kiti...

 

Tai žmonės, kuriems 1941 metų birželį buvo 20-40 metų, tai nuo tarnybos nušalinti policininkai, šauliai, kariškiai, inteligentai, įvairių profesijų žmonės, išėję į pogrindį, slaptęsi nuo išvežimo į Sibirą, jautę, kad tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos neišvengiamai kils karas, kuriuo bus galima pasinaudoti Lietuvos Nepriklausomybei atkurti.

 

Vėliau dauguma šių sukilėlių tapo tremtiniais, politiniais kaliniais“.

 

Maždaug tuo metu Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę Kaune įsikūrė Lietuvos 1941 metų birželio 22-28 dienų sukilėlių sąjunga (tarybos pirmininkas Alfonsas Žaldokas). Pagal įstatus, tai savanoriška, savarankiška visuomeninė organizacija, kurios svarbiausieji tikslai - padėti apsaugoti ir ginti Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę, ugdyti Lietuvos piliečio tautinės sąmonės ir savigarbos jausmą ir supratimą, stiprinti Lietuvos valstybingumą, rūpintis sukilėlių ir žuvusiųjų šeimų materialine padėtimi, socialinėmis garantijomis, žuvusiųjų už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę atminimo įamžinimu. 

Česlovas Dirkė tapo šios sąjungos skyriaus Šiaulių apskrityje vadovu, o atsišaukę sukilėliai jos nariais. Dabar dalis iš šių žmonių jau išėję Anapilin, dalis išvažinėję, belikę tik du sukilimo dalyviai - Antanas Antanaitis ir Volratas Zemitas.  

 

 

Tačiau kad ir labai sumažėjus Lietuvos 1941 metų birželio 22-28 dienų sukilėlių sąjungos Šiaulių apskrities skyriaus narių skaičiui (skyriaus veikloje dalyvauja ir kai kurie sukilėlių vaikai, kaip Gorkyje nužudyto Skripkausko sūnus), paminėti Birželio sukilimo septyniasdešimtmetį  ruošiamasi ir Šiauliuose. 

 

„Šiaulių katedroje šiandien 17 valandą bus aukojamos šv. Mišios už žuvusiuosius, o po jų eisime visi prie Menų fakulteto, - sako Česlovas Dirkė. - Juk čia, buvusios Mokytojų seminarijos pastato rūsyje, 1941 metų birželį veikė sukilėlių štabas. Ar įsivaizduojate, kokie buvo drąsūs vyrai Šiaulių sukilėlių vadas Vytautas Ivanauskas ir štabo vadovas leitenantas Račkauskas? Juk jie veikė pačioje čekistų panosėje. 

 

Kiek sukilėlių Šiauliuose ir apskrityje buvo, sunku pasakyti – jokių dokumentų iš tų laikų neišliko. Visa informacija - tik iš pasakojimų. Pavyzdžiui, žinoma, kad Mykolą Levinskį, kuriam štabas pavedė iš Kuršėnų atvežti sužeistą vokiečių karininką, raudonarmiečiai apstojo ir pareikalavo juos vežti į Joniškį, o kai atsisakė, jį nusivedė sušaudyti. Levinskis palaidotas senosiose Šiaulių kapinėse, o Karo mokykloje mokslus baigusio Vaclovo Pažemecko, milicininkų nušauto Voveriškių kaime, net kapo taip ir nesuradome.

 

Bet apie visa tai, apie 1941 metų Birželio sukilimo dalyvių veiklą įvairiose Lietuvos vietose po visų septyniasdešimtmečio minėjimų Sukilėlių sąjunga ruošiasi išleisti dar vieną ir daug išsamesnę knygą. Gaila tik, kad dabar jau ir nebe visose apskrityse belikę sąjungos skyrių - kai išeina Anapilin sukilimo dalyviai, nebelieka informacijos iš pirmų lūpų“.