Zita KATKIENĖ

Kad taip per vieną akimirką gyvenimas apvirstų aukštyn kojomis, šiauliečiai Virginija Jarušauskienė ir Jevgenijus Petravičius iki šiol niekaip patikėti negali.  Prieš pat Naujuosius metus, visai prie pat namų, baigiančius pereiti pėsčiųjų perėją, žmones partrenkė automobilis. Naujuosius teko sutikti ligoninėje. Dabar abu mažai iš namų išeina – abiejų dešinės rankos įtvirtintos įtvarais, abiejų kojos sužalotos. O kur dar begalė sutrenkimų, nubrozdinimų, kraujosruvų, tinimų. „Naktį sėdime abu ir verkiame iš skausmo ir apmaudo“, - kalba moteris, iki šiol negalinti suvokti, kodėl policija taip vangiai tiria autoįvykį, kuriame nukentėjo net trys žmonės.

Kaip ir kiekvieną vakarą, taip ir tą gruodžio 29-ąją, Virginija Jarušauskienė, dirbanti kelių parduotuvių vedėja, darbui baigiantis tvarkė paskutinius reikalus. Iš parduotuvės, esančios Trakų gatvėje, pasuko į Žvejų skersgatvį, kur ją, kaip ir kiekvieną vakarą po darbo, kuris baigiasi apie 17 valandą,  ir pasitiko gyvenimo draugas Jevgenijus Petravičius. Tiesiausiu keliu pro laidojimo namus ir pasuko savo namų link. Įveikę laiptukus, kylančius į Tilžės gatvę, pasuko perėjos link pro judrią gatvę.

„Pažvelgėme į kairę – nuo katedros pusės kelias buvo tuščias. Nuo Joniškio judėjo automobilis, bet jis buvo dar pakankamai toli ir mes žengėme į perėją“, - pasakoja moteris.

Tik baigiant įveikti antrąją kelio juostą moteris pastebėjo, kad automobilis iš dešinės lekia neleistinai greitai. „Liko žengti žingsnį, bet mes nespėjome“, - kalba moteris, iki šiol negalėdama patikėti tuo, kad pristigo vienos-dviejų sekundžių, kad jos gyvenimas ir sveikata nebūtų suluošinti.

„Mes visada eidavome įsikibę į parankę, bet šį kartą kažkodėl ėjome šalia, o aš – pusžingsniu greičiau“, - pamena J. Petravičius tą nelemtą vakarą.

„Aš spėjau tik pamatyti beviltiškai artėjantį šviesios spalvos automobilį ir suvokti, kad reikia bėgti, bet nespėjau žengti net vieno žingsnio ir viskas aplinkui išnyko“, - pasakoja Virginija.

Šalia moters ėjusio Jevgenijaus prisiminimai kitokie. „Kai pamačiau artėjantį automobilį, mačiau ir vairuotoją. Jis kairiąją ranką laikė prie ausies, tarsi kalbėtų telefonu. Nespėjau susivokti, kai buvau parblokštas ant asfalto. Greitai pašokau – jokio skausmo nejaučiau. Buvau įsitikinęs, kad draugė spėjo pereiti gatvę. Atsigręžiau atgal ir apstulbau – jos kūnelis gulėjo maždaug už penkiolikos žingsnių be jokio gyvybės ženklo“.

Vėl pažvelgęs į jau stovintį automobilį, Jevgenijus tuoj suprato: „Ji buvo ant kapoto“. Automobilio langas buvo sueižėjęs, įlenktas, tarsi nuo labai didelio smūgio. Iš automobilio išlipo vairuotojas. Jevgenijus pastebėjo vairuotojo kairėje rankoje mobilųjį telefoną. „Juk vairuotojas, tik ką partrenkęs pėsčiąjį, tikrai neieškos mobiliojo – jo rankoje telefonas jau buvo ir jis kalbėjo vairuodamas automobilį“, - įsitikinęs J. Petravičius.

Jevgenijus puolė prie draugės, gulinčios ant asfalto. Ėjo žmonės pro šalį. „Vienas žmogelis nuėjo, kitas, bet niekam mes nerūpėjome“, - stebisi žmonių abejingumu Jevgenijus.

Tačiau nelaimėje vienų žmonės nepaliko. Kažkas paskambino gelbėjimo tarnyboms, o vienas žmogus pradėjo reguliuoti eismą – saugoti, kad iš Joniškio atvažiuojantys automobiliai nepervažiuotų ant gatvės tamsoje gulinčios moters. „Ją jau būtų pervažiavę, jei ne tas žmogus, mojavęs rankomis, kad vairuotojai darytų lanką“, - dėkingi žmonės nepažįstamajam už pagalbą. 

Deja, gerumą parodžiusiam žmogui nepasisekė – jį patį partrenkė pro šalį važiavęs automobilis. Kai greitoji atvažiavo į įvykio vietą, jau buvo trys nukentėjusieji. Deja, automobilio, partrenkusio geradarį, vairuotojas nuvažiavo tolyn net nestabtelėjęs.

Tai, kad iš avarijos pabėgusio automobilio nežino ir policija, žmonės įsitikino po to, kai policijos patrulis į namus atnešė siuntimus medicinos ekspertizei.

„Mums paliko siuntimą, kuriame užrašyta Arūno Stulpino pavardė, siuntimą“, - šypsosi žmogus, po šios avarijos patekęs dar į ne vieną kuriozinę situaciją ir įsitikinęs, jog tada, kai žmogui blogai, labai pasimato ir abejingumas tų, kurių darbas rūpintis žmogumi, padėti jam nelaimės valandą, o ne dar labiau kenkti ar net bloginti ir taip susikomplikavusią situaciją.

Virginija ant gatvės gulėjo purvina, veidas, kaklas nusėtas mėlynių. Atvykę greitosios medicinos pagalbos stoties medikai skubiai visus nuvežė į ligoninės Priėmimo skyrių. Vežiojamaisiais neštuvais įvežta į Priėmimo skyrių  Virginija buvo priblokšta medikių pokalbio. „Čia – ne mūsų ligonis“, - pasakiusi Priėmimo skyriaus darbuotoja.

„Kaip ne jūsų, juk iš avarijos atvežėme. Bet ir ne mūsų – mes turime važiuoti į kitą avariją“, - pasakė medikė ir pastūmė Virginijos vežimėlį prie sienos. Čia apie pusvalandį niekas prie jos nepriėjo.

„Man buvo labai pikta, kad net į rentgeno kabinetą mane įvedė greičiau, o Virginija dar liko gulėti“, - piktinosi ir Jevgenijus keistu medikų abejingumu.

Pagaliau abiem atlikti rentgeno tyrimai, abu paguldyti į Respublikinės Šiaulių ligoninės Traumatologijos skyrių.

Abiem automobilio smūgį teko „atlaikyti“ dešiniuoju pečiu, tad abiem iš sąnario išniro dešiniosios rankos. „Ar jūs suprantate, kad jūsų ranka kabo tik ant odos“, - sakė gydytojas, atstatęs ranką į vietą tarsi lėlėms. Tačiau skirtumas tas, jog sužalotą ranką žmonės dar negreitai galės valdyti. „Mažiausiai praeis trys savaitės, kol ranka sugis“, - paaiškino traumatologas, pasiūlęs du galimus gydymo būdus. Jis galėjęs abiem rankas gipsuoti arba įtvirtinti moderniu įtvaru, tačiau už pastarąjį pats ligonis turi mokėti. Žmonės pasirinko 65 litus kainuojantį įtvarą.

Jevgenijui tuo rūpesčiai ir pasibaigė. Tiesa, dar buvo atlikta kairiosios kojos rentgeno nuotrauka,  kuri nerodė jokios traumos. Tačiau koja kuo toliau, tuo labiau tinsta ir žmonės jau nežino ką daryti. „Aš pasiūliau jam gerti tuos pačius vaistus nuo skausmo ir skystinančius kraują, kurie ir man išrašyti“, - pasakoja moteris, pati iš lovos dar nepakylanti.

Virginijai nuo smūgio trūko kelio raiščiai ir koja buvo sugipsuota. Gydytojas sakė, jog gydytis teks tris mėnesius. Nežinia, kaip juos reikės išgyventi, nes ji net ramentų negali naudoti – rankos nevaldo. Tad ir sėdi lovoje.

Stipriau besijaučiantis Jevgenijus, sulaukęs medikų pagalbos, tuoj atskubėjo prie draugės lovos. Jos situacija daug blogesnė – skruostas ir kaklas mėlyni. Tačiau baisiausia žmogui buvę stebėti savo moters veidą. „Mes kalbėjomės apie nieką, kad nebūtų taip sunku, o jos veidas akyse tino. Pūtėsi skruostas tarsi pučiamas balionas. Staiga dingo akis“, - nepasimirš matyti vaizdai ligoninėje.

„Medikai paaiškino, kad man buvo trūkusios veido kraujagyslės ir kraujas liejosi po oda“, - pasakoja moteris, pati mačiusi, kaip gydytojai traukė iš skruosto kraują ir veido tinimas praėjo. Tačiau kada jis vėl bus normalus, moteris be ašarų kalbėti negali. Rodo mėlyną kaklą, tačiau tai, kad 5-6 dieną po avarijos, kai žmonės grįžo iš ligoninės, toli nuo to vaizdo, kuris buvo pirmomis dienomis po traumos.

Ne kasdien žmonės patenka į avariją, ne kasdien jie patenka į ligoninę. Virginijai Jarušauskienei tokia patirtis taip pat pirmoji ir ji buvo įsitikinusi, kad tyrėjai ją apklaus dar ligoninės palatoje. Tačiau šeštadienį policijos pareigūnai nepasirodė. Sekmadienį, po Naujųjų sutikimo, į palatą įėjo uniformuotas žmogus. „Aš buvau įsitikinusi, jog jis kreipsis į mane, bet policininkas paklausė, kuri  yra kita moteris“, - pasakoja Virginija, tądien labai nustebusi, kad Naujųjų metų naktį tarp sutuoktinių kilęs konfliktas, kuris baigėsi sutuoktinės gydymu ligoninėje, jau tiriamas, o ja niekas nesidomi.

Ji kreipėsi į pareigūną, kodėl niekas jos neapklausia. „Aš paskambinsiu į kelių policiją“, - paaiškino tyrėjas ir čia pat palatoje paskambino kolegoms. „Laukit, darbo yra daug, viskas bus pranešta“, - paaiškino pareigūnas anapus ragelio.

Pirmadienį, sausio 2 dieną, abu iš ligoninės grįžo namo. Tik po dienos į duris pasibeldė policijos patrulis, kuris abiem atnešė užduotis atlikti objektų tyrimą, žmonių vadinamus siuntimus medicinos ekspertizei. Aišku, ir čia be kuriozų neapsieita. Patrulis Raimondas Songaila supainiojo avarijos dalyvių pavardes ir paliko Arūnui Stulpinui skirtą siuntimą ekspertizės tyrimui. Žmonės tai pastebėjo tik tada, kai policininkas jau buvo atsisveikinęs. Labai abu nustebo, kad trečiajam avarijos dalyviui aprašomos tos pačios įvykio aplinkybės: „2011 12 29 apie 16.45 val. Šiauliuose, ties Tilžės-Gluosnių gatvių sankryža, įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilis „Nissan Sanny“, partrenkė per pėsčiųjų perėją ėjusius pėsčiuosius. Įvykio metu sužalotas pėsčiasis“. Ir nurodyta pavardė.

„Bet juk trečiąjį žmogų partrenkė ne tas pats vairuotojas, o kitas, kuris pabėgo iš įvykio vietos“, - stebisi avarijos dalyviai.

Tik pirmadienį į palatos duris, už kurių buvo gydoma Virginija Jarušauskienė, pravėrė avarijos kaltininkas. Deja, jis moteriai neprisistatė, o pati nesumojo net vardo paklausti. Vairuotojas  ėmė aiškinti: „Aš nebuvau girtas, aš jūsų nemačiau“. Tai pribloškė žmones, nes gatvė, kurioje įvyko avarija – apšviesta, nors jau ir temo. „Tai turite išsitirti akis, nes esate žudikas kelyje“, - neieškojo žodžio kišenėje suluošinta moteris. Tiesa, žmogus atsiprašė už padarytą žalą, paklausė, gal ko reikia. „Mes neturime kainoraščio ir nežinome, kiek kainuoja sužalota ranka, veidas, koja“, - nustebino moterį vairuotojo noras pinigais išpirkti savo kaltę. „Aš trisdešimt metų vairuoju, bet tokio įvykio nė karto nepatyriau“, - dar stengėsi suminkštinti nukentėjusiųjų širdis.

Tai, kad nukentėjusieji iki šiol neapklausti tyrėjų, nenustebino Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato spaudos atstovės Gailutės Smagriūnienės. Pasak jos, ikiteisminis tyrimas niekada nepradedamas, kol tyrėjo nepasiekia medicininės ekspertizės išvados. Jei nustatoma, kad sužalojimas nežymus, tyrimas gali būti ir nepradedamas. Tokiu atveju, jei sužalojimas nesunkus, ikiteisminis tyrimas bus pradėtas. Šios įskaitinės avarijos ikiteisminis tyrimas, pasak spaudos atstovės, dar nepradėtas, nes medikų išvados dar negautos.

Avarijos aplinkybės, anot G. Smagriūnienės, nepasikeičia, todėl skuba neprivaloma. „Po to, kai įvyko avarija, byla perduodama tyrėjui. Tačiau jis pirmą dieną nepradės nukentėjusiųjų apklausų, nes turi dar ne vieną bylą ir tenka laukti“,  - teigia spaudos atstovė, pasak kurios, baimintis dėl to nereikia. Tik pirminiai duomenys, kuriuos po avarijos pateikia įvykį registravę pareigūnai gali būti netikslūs, nes sumaištis, ne visi avarijos dalyviai gali būti apklausti dėl patirtų sužalojimų. Tad nuo pirminės informacijos iki tiesos – ilgas ikiteisminio tyrimo, o vėliau – ir teismo salėje vykstančio bylos proceso kelias.