Zita KATKIENĖ

Šiauliuose gyvenantys imigrantai – dažniausiai rusakalbiai žmonės. Į miestą jie atvyko tada, kai baigė mokslus ir pagal anuometinę šalies politiką gavo paskyrimą dirbti Šiauliuose. Čia reikėjo pritapti tarp svetimų: sukurtos šeimos, užauginti vaikai... Deja, dažnas iki šiol jaučiasi vienišas, mažai kam, išskyrus savo artimuosius, reikalingas. Tuo įsitikino Socialinių inovacijų centro parengto projekto, subūrusio dvylika imigrantų bendrai veiklai, dalyviai.

Galimybė ištrūkti iš namų

Netoli Šiaulių esančioje turizmo sodyboje, kurioje puikiai dera darbas ir poilsis, šurmuliavo Šiaulių ir keturių Europos šalių imigrantai – rusakalbiai žmonės, parengę projekto partneriams vokiečiams, italams, graikams ir suomiams mokymus apie Lietuvą, tautinius šalies simbolius bei paskaitą apie tai, kaip valdyti emocijas. Dešimt dienų trukusiuose mokymuose dalyvavo po du atstovus iš kiekvienos šalies, bei dvylika Šiauliuose gyvenančių imigrantų. 

Šiauliuose gyvenantys rusakalbiai imigrantai pakviesti dalyvauti Vokietijos „Migracijos ir prieglobsčio“ instituto parengtame projekte „Neišnaudotas vyresnio amžiaus imigrantų potencialas – gyvenimo ekspertai“. Nebuvo lengva, pasak Socialinių inovacijų centro projektų vadovo Prano Beniko, sukviesti žmones į mokymus, nes norėta pakviesti tuos, kurie nėra aktyvūs ir žinomi piliečiai, ar mieste aktyviai gyvuojančio Rusų kultūros centro nariai. Ieškota žmonių individualių ryšių kanalais, nes norėta suteikti žmonėms galimybę ištrūkti iš namų ir virtuvės, kur dažną įkalino uždaras gyvenimas, menkos galimybės bendrauti. 

Buvo parengtas kvietimas dalyvauti dešimties dienų mokymuose drauge su partneriais iš penkių Europos Sąjungos šalių.

Nieko žmogui nekainuojančiuose, Europos Sąjungos finansuojamuose mokymuose galėjo dalyvauti Šiauliuose gyvenantys nuo 50-ies metų ir vyresni ne lietuvių tautybės žmonės. Rengiamuose mokymuose paskaitas skaitė patyrę lektoriai iš penkių Europos Sąjungos šalių.  

Šio renginio dalyviams sudaryta galimybė ne tik bendrauti tarpusavyje, bet ir susipažinti su imigrantų situacija ir gyvenimo sąlygomis kitose Europos valstybėse. 

Dalyvauti norą pareiškė vienuolika moterų ir vienas vyras. 

Projekte dalyvavę šiauliečiai – visi rusakalbiai, tačiau skirtingų tautybių žmonės: totoriai, žydai, baltarusiai. Visi gyvenantys uždarą šeimos gyvenimą, kurio pagrindinė ašis – virtuvė, rūpestis vaikais ir vaikaičiais. 

Dažnam, pasak koordinatoriaus, teko išgyventi neįprastą – bendruomeniškumo jausmą. Projekto dalyviai siuvo atminimo pagalvėles, kurioms reikėjo sunešti nuotraukas, jas nuskenuoti, padaryti spaudus audinyje, pasiūti... Svečiai iš kitų šalių stebėjosi, kad Lietuvos rusai šio darbo ėmėsi ne individualiai, kaip būtų pasielgę daugelio šalių atstovai, kai kiekvienas imasi savo pagalvėlės. Šiauliečiai susibūrė į darnią komandą ir, pasiskirstę funkcijas, darbo ėmėsi kaip darnus kolektyvas.

Pavyko įgyvendinti ir projekto tikslą, kad pasisėmę žinių, įgiję patirties bei atskleidę savo gebėjimus imigrantai nesugrįžtų į savo namus ir neužsisklęstų uždaram gyvenimui, kurio vienintelis džiaugsmas – retai atsilankantys vaikai.