Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Trumpiausią  metų naktį vieni švenčia Jonines, kiti - Rasos šventę. Pastarųjų, ko gero, ne tiek daug, nes dauguma bendrai švenčia Jonines ar namie sveikina Jonus su vardadieniais. O ir Jonų, kurių vardu pavadinta šventė, katastrofiškai mažėja - po kelerių metų jų teks su žiburiu ieškoti, kad būtų ką sveikinti. Gal ir Joninių pavadinimas ateity jau bus tik simbolinis.   

Tokias išvadas teko padaryti pasikalbėjus su keliais Jonais ir ne Jonais.

Nors nuo 2003 metų Joninės - nedarbo diena, Jonai neskuba į šventinius renginius: pasveikinti, vainikais apdovanoti jie kviečiasi draugus į namus ir švenčia vardines su šeima.

Jonas Krivickas, amžinatilsi mokytojo Jono Krivicko sūnus, trečiosios kartos Jonas, sako į Jonines, masinius renginius neinatis, nes nemėgstantis atsidurti neblaivių žmonių kompanijoje. Kaip ir šiaulietis skulptorius Jonas Vaitkevičius, kuris mieliau spontaniškai surengia vaišes namuose, nei kur nors kitur ieško linksmybių. Kaip ir Janina Gečienė, labdaros ir paramos fondo „Pagalbos sparnai” atstovė, kuri sako vardines visada švenčianti su draugais, šeima ir dovanotu glėbiu rožių.

Taigi susidaro įspūdis, kad Joninės ne Jonams ir Janinoms reikalingos, o kitiems - ne Jonams ir ne Janinoms.

 

 

Šiaulietis skulptorius Jonas Vaitkevičius: „Jonu mane tikriausiai pavadino tėvo vyriausiojo brolio garbei. Su vardo diena sveikina ir giminė, ir kartais žmonės, su kuriais dirbu, todėl vardo dieną švenčiu savo kompanijoje”.

 

 

 

 

 

 

 

 

Įdomu, kad tik Jonas Krivickas pasisakė domėjęsis savo vardo reikšme ir kilme: Jonas hebrajų kalba reiškia „Jahvės (Dievo) išklausytas, palaimintas“. Bet nors varde slypinti prasmė ir nebloga, o ir niekas šio vardo nei iškraipo, nei trumpina, bet nė vienas iš kalbintų Jonų tuo vardu jau savo sūnų nepavadino. Kodėl?

Šiaulių miesto civilinės metrikacijos skyriaus vyriausioji inspektorė Alma Šimkutė, jau septintus metus registruojanti vaikų vardus ir nuo 2007 metų analizuojanti vardų populiarumą, sako per savo darbo skyriuje laiką žinanti tik vieną mergaitę, pavadintą Janinos vardu, ir keliolika Jonukų.

Pasirodo, 2007 metais Šiauliuose Jonais pavadinti tik keturi berniukai (vienam iš  jų tai antrasis vardas) ir trys mergaitės - Jonėmis, 2008 metais (atitinkamai) - devyni Jonai ir viena Jonita, 2009-aisiais - aštuoni Jonai ir viena Janina (antrasis vardas). Tiesa, šiemet jau įregistruoti šeši Jonai, bet dviem iš jų tai antrasis vardas.

Kodėl  šis vardas nėra populiarus, Alma Šimkutė, aišku, atsakyti negalėjo, tik darė prielaidą, kad dabar vengiama kažkada Lietuvos kaimuose populiarių vardų - Jonas, Jurgis, Motiejus, nors seni krikščioniškieji vardai dabar ir vėl populiarūs: Lukas, Dovydas, Matas, Nojus...

Taigi ateityje, matyt, jau retos Joninės bus švenčiamos su Jonais ir Janinomis.    

Joninių  šventėse nesilankanti ir trumpiausios metų nakties šventės su Jono vardadieniu nesiejanti Diana Martinaitienė, Šiaulių  kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja, fokloro ansamblio „Vaiguva” vadovė, sako: „Vyro brolis yra Jonas, bet mes Joninių nesureikšminame - kodėl tokia Jonui išskirtinė garbė, kai kiti vardadieniai taip nepažymimi?”

Daug metų  Diana Martinaitienė su šeima švenčia tik Rasas, kurias kartu su kitais Šiaulių gamtos ir kultūros apsaugos klubo „Aukuras” nariais organizuoja Graužikų arba Lubinų kalne. Į tą šventę trumpiausią metų naktį susirenka šimto-dviejų šimtų žmonių bendruomenė, kuri domisi ikikrikščioniškąja pagoniškąja tradicija, kurioje vieni kitus pažįsta ir yra jungiami bendrų interesų.

„Klubo „Aukuras” rengiamoje Rasos šventėje dalyvauja žmonės, pažįstantys arba norintys pažinti savo šalies, savo tautos istoriją, - sako Diana Martinaitienė. - Kartais ir koks atsitiktinis žmogus čia papuola ir, supratęs, kas čia vyksta, arba lieka, arba ne”.

O kokia toji iš nuotrupų rekonstruotoji Rasos (Kupolinės) šventė  ir kuo ji taip patraukli, kad Martinaičių šeima jau antrą  dešimtmetį joje dalyvauja, Diana Martinaitienė ir paaiškina labai paprastai: „Ištisai vyksta apeigos, kuriose turi dalyvauti: visi eina kupoliauti, po to visi privalo išsiburti pas raganas, o jau laikas aukurą kurti, saulę palydėti, po to laikas vaišėms, tuoj laikas ratus ridenti, reikia skubėti vainikų plukdyti, eiti laukų lankyti, saulės patekėjimo laukti... Visą naktį vis ką nors veiki”.

Taigi visi Joninių išvakarėse kalbintieji jau turi savas šios šventės tradicijas - kas su mažesne, kas su didesne kompanija, bet švenčia. Juk kiekvienam valia nuspręsti, ką veikti saulėgrąžos dieną: eiti į jau organizuotas Jonines, padovanoti vainiką Jonui ar Janinai ir švęsti jų namuose ar parengti Rasos šventę su bendraminčiais. O gal ir viena, ir antra, ir trečia, juolab kad prieš akis ilgasis savaitgalis...

(pagal Dianą  Martinaitienę)

Pirmiausia tai saulėgrąžos šventė - labai svarbu saulę palydėti ir ją pasitikti. Per visą naktį saulės išlaukti ir jai pašviečiant kelią laužu arba ugnimi ant stebulių.

Labai svarbus ir vanduo: prieš šventę reikėtų gerai išsimaudyti pirty, upėje ar šiaip gerai išsiprausti, o rytą saulę sutikus reikėtų praustis rasa, nes būtent rasa išsiprausęs visus metus žmogus gražus būna.

Trečias svarbus komponentas - augalija, nes visi augalai yra pačiame aukščiausiame taške, žydi daug gėlių pievose, kurios jau yra su vadinamąja pavilne - su atolu. Todėl reikia iš žolynų vainikus pinti (iš jų paskui jaunimas buriasi sau ateitį), puošti žolynais ir vainikais šventės vartus, kartis, ant kurių iškeltos stebulės. O rugių laukus naktį reikia apeiti su deglais, kad būtent saulėgrįžos naktį siautėjančios visos piktosios jėgos nepakenktų derliui.

Paparčio žiedo paieškose irgi yra savitos teisybės, nors užkoduotos, simbolinės. Vienam (ir tik vienam) tą naktį nesižvalgant atgalios eiti į mišką, į papartyną, šermukšnine lazda užsibrėžus aplink save apsaugos ratą laukti, kol pražys papartis - reiškia save išbandyti, savo baimes nugalėti. Jei tai gali padaryti, vadinasi, kaip ir esi radęs tą žiedą.

Privaloma lietuvių švenčių dalis yra apeiginės vaišės, kurios buvo aukojamos įvairioms jėgoms, kad būtų užtikrintas derlius. Nors šioms vaišėms nėra apeiginių valgių (kiekvienam suvalgyti po kąsnį duonos ir išgerti po gurkšnį alaus arba giros - ko gero, visų apeiginių vaišių ritualas), tačiau iš namų suneštos vaišės ir pateiktos ant bendros staltiesės taip pat yra savotiška apeiga, vienijanti bendruomenę.

Per Rasos šventę  dainuojamos įvairios apeiginės ir neapeiginės dainos, bet beveik nešokama - tik einami rateliai, nes ir taip visi šventės dalyviai yra veiksme.    

 

Šiaulių kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja Diana Martinaitienė su šeima švenčia ne Jonines, o Rasos šventę.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.  

 

 

Janina Gečienė, labdaros ir paramos fondo „Pagalbos sparnai” atstovė:  „Pakrikštijo mane Janina, bet visą gyvenimą visi mane Janyte vadina”.