Romualdas BALIUTAVIČIUS

Ar galima gauti pelną iš nieko? Pasirodo, galima. Taip pasakytų vienos miesto įmonės administracija, prieš savo norą įvelta į bylinėjimąsi su elektros energijos tiekimo bei skirstymo įmone AB LESTO po to, kai atsitiktinai sužinojo, kad iš jos neteisėtai už elektros energiją buvo priskaičiuoti tūkstančiai litų...

Praleidę mažiau svarbias detales, turėtume tokį vaizdelį: 2004 m. vasarį įmonė sudarė elektros energijos pardavimo-pirkimo sutartį su tuometine AB VST. Visą tą laiką įmonė vykdė savo įsipareigojimus ir kas mėnesį pateikdavo energijos tiekėjui nustatytos formos prietaisų rodmenų pažymą su atskirai užrašytais kiekvieno tarifo rodmenimis bei atsiskaitydavo pagal pateikiamas elektrą tiekiančios bendrovės sąskaitas-faktūras.

Praėjusių metų rugpjūtį, neinformavus įmonės, jai priklausančiame statinyje esantis diferencijuotas elektros skaitiklis pakeistas vieno tarifo (nediferencijuotu) skaitikliu. Tik tada tapo žinoma, jog nuo 2004 m. gegužės mėnesio įmonė už elektrą mokėjo kur kas didesnį įkainį, t. y. po 0,286 Lt už kilovatvalandę (be PVM). Iš viso, kol paaiškėjo minėtas faktas, energiją tiekianti bendrovė papildomai „nuplėšė“ 6381 lito! Stačiai už nieką arba, kaip sakoma panašiais atvejais, „iš oro”!

Nemažą nuostolį patyrusios įmonės administracija kreipėsi į VST bendrovės teisių bei funkcijų perėmėją AB LESTO, kad toji grąžintų permokėtą sumą. Savo rašte-atsakyme bendrovė LESTO ėmė sukti uodegą, esą toks tarifas buvo taikomas nuo pat sutarties sudarymo momento...

Tada 2010 metų rugsėjo 13 d. nukentėjusioji įmonė darsyk kreipėsi į bendrovę LESTO, prašydama grąžinti permokėtą sumą. Netrukus atėjo dar vienas atsakymas: energijos tiekėjas nesirengė grąžinti to, kas jam nepriklauso. Tada nuostolį patyrusi įmonė (priskaičiavus palūkanas suma išaugo iki 7544,28 Lt) surašė ieškinį teismui... Buvo parašyti skundai Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai bei Valstybinės energetikos inspekcijos (VEI) Šiaulių skyriui.

2010 metų pabaigoje rašytame atsakyme, pasirašytame VEI Šiaulių teritorinio skyriaus vedėjo Jono Matusevičiaus, iš dalies sakoma: „Pirmojo priedo 1 punkte nurodyta, kad bus taikomas diferencijuotas energijos dedamosios tarifas... Tačiau įmonės elektros skaitikliui bendrovė VST vis tiek pritaikė nediferencijuotą energijos dedamosios tarifą... Įvertinus prašymo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus bei vadovaujantis LR teisės aktų suteiktais įgaliojimais, nusprendžiu pareiškėjo prašymą iš dalies patenkinti (dėl taikomo nediferencijuoto energijos dedamosios tarifo)”.

Atrodytų taškas šiame ginče bus padėtas. Tačiau taip tik atrodo...

Atsisakyti neuždirbto pelno AB LESTO nerodė didelio noro. Prasidėjo „susirašinėjimas”. Kažin ar verta cituoti tuose laiškuose išguldytus AB LESTO Šiaulių klientų aptarnavimo centro vadovo Arūno Koščico gudragalviavimus. Jų esmė tokia: iš pradžių siūlyta susitikti abiejų pusių atstovams ir ginčą išspręsti aplenkiant teismą. Kitame laiške tas pats A. Koščicas išvedžioja, jog atiduoti neteisėtai nuplėštus pinigus trukdąs VEI sprendimo nekonkretumas, esą jame nenurodyta, kokia apimtimi tenkintinas skundas ir t. t., ir pan. O laiško gale – įspūdingas biurokratinės diplomatijos perlas: „Tikimės sėkmingo ir konstruktyvaus bendradarbiavimo”. Va, šitaip. Nei daugiau, nei mažiau. Tie, kurie „muilinasi” nuo atsakomybės, bando šnekėti apie konstruktyvumą. O gal tą frazę reikėtų suprasti kaip užuominą - permoką „nurašyti” elektrą tiekiančios bendrovės naudai?

Beliko paskambinti į AB LESTO bei savo ausimis išgirsti, kas trukdo bendrovei grąžinti pinigus?

Teisindamasis negalįs atsakyti į mūsų klausimus, nes tuo užsiimąs kitas žmogus, Šiaulių klientų aptarnavimo centro vadovas A. Koščicas pasiūlė kreiptis į Vilniuje reziduojančią atstovę ryšiams su visuomene Editą Sirutienę.

Skambiname į sostinę.

„Man įdomu, ar toji bendrovė jus įgaliojo išanalizuoti ir gauti atsakymą iš mūsų?” - kiek netikėtai pradėjo kalbą pašnekovė.

Pabandėme paaiškinti, kad toks kreipimasis būtų grynas formalumas: jeigu bendrovės atstovas atėjo į redakciją pagalbos ir paliko visą pluoštą dokumentų kopijų, kokių dar reikia įgaliojimų? Pagaliau galima paskambinti įmonės administracijai ir įsitikinti, jog toji kreipėsi į „Šiaulių naujienas”...

Tačiau pašnekovė kitame Lietuvos pakrašty laikėsi savo: reikia raštiško įgaliojimo. Kitaip informacijos neteiksianti, nes jų klientų duomenys yra konfidencialus dalykas – varžantys konfidencialumo įsipareigojimai. (O, kad tokį principingumą bendrovė rodytų ir kitur, pavyzdžiui, kai reikia grąžinti neteisėtai surinktus pinigus!) Girdi, yra ir kitokių būdų ginčams išspręsti: susitikus su klientu, per kitas instancijas ar, galų gale, per teismą, bet tik ne per žiniasklaidą!

Atstovė ryšiams su visuomene laikėsi ne prasčiau už Bastiliją: va, būtų raštas su įgaliojimais, tada kita kalba. O dabar toji įmonė gali apkaltinti, kad be jų sutikimo skleidžiama informacija. Maža iš kur tą informaciją žurnalistai „atkasė”. Ir t. t., ir pan...

Praktika rodo, kuo daugiau įmonė yra „prisišiukšlinusi”, tuo labiau mėgsta viską vynioti į paslapties bei konfidencialumo skraistę. Nors paprasčiausia būtų pripažinti klaidą ir grąžinti neteisėtai iš kliento nuplėštus pinigus.