Zita KATKIENĖ
Kai žmogui tenka gyventi iš socialinės pašalpos, akivaizdu, kad prabangos gyvenime nedaug. Žmogui stinga maisto, drabužių apavo... bet jis įsigyja automobilį BMW.
Ne, šį kartą kalba ne apie tai, kad socialines pašalpas gauna ir pasiturimai gyvenantys piliečiai, kurie moka slėpti pajamas ir turtus taip, kad jų vos socialinei pašalpai gauti pakaktų. Kalba bus apie tokią moterį, kuri pati neįgali, o dar ir vienuolikos metų dukterį turi išlaikyti. Išgyventi tenka iš socialinės pašalpos.
„Kodėl aš turiu pasirašyti, kad pirkau BMW, jei automobilio nepirkau?” - piktinasi šiaulietė ir akivaizdu, kad ji to automobilio tikrai nepirko ir net neįpirktų.
Deja, Socialinės paramos skyrius moters neapgaudinėja - duomenys rodo, jog jos vardu tikrai pirktas automobilis BMW, kurio ji nė akyse nemačiusi.
Tai, pasirodo, ne pirmas atvejis, kai socialiai remtinas žmogus įsigyja ne tik brangią prekę, bet ir nekilnojamojo turto, nors pats gyvena iš socialinės pašalpos. Nes paaiškėja, kad pirko visai ne jis, bet kažkas kitas, į kieno rankas buvo patekę asmens dokumentai. „Aš nieko nežinau... Aš savo dokumentų niekam nedaviau... Aš nieko nepirkau...”- netiki moteris tuo, kas sakoma. Nes patikėti tuo, kad esi apgautas, be įniršio, be noro atkeršyti, o gal net ir susidoroti su tokiu niekšu beveik neįmanoma. Ypač kai atmintyje ima ryškėti praeities bendravimo detalė su kažkokiu žmogumi, kuris elgėsi įtartinai, prašė asmens dokumento, o vėliau ėmė važinėti su nauju automobiliu. „Tai čia ta šliundra, savininkė...” - išsprūsta moteriai, kuriai teks tiesos ieškoti policijoje ar net teisme. Nes jos pasitikėjimo kaina - pernelyg didelė. Brangiems pirkiniams išlaidavusiam žmogui socialinė pašalpa nebepriklauso.
„Kaip nepasitikėsi - juk atėjo žmonės, apsirengę tvarkingai, į kiemą įvažiavo gražiu automobiliu”, - kalba du garbaus amžiaus šiauliečiai, į redakciją atėję nešini dviem indeliais vandens. Viename - skaidrus vandenėlis, antrame - drumstas it pelkių dumblas. Šie žmonės užvaldyti baimės, nes nebežino, kaip toliau gyventi. Jie iki šiol gyvi miesto vandentiekio vandeniu: iki šiol jį geria, naudoja maistui, juo prausiasi... Dabar sužinojo, kad vandens tarša viršyta net... devynis kartus. Ir sužinojo ne iš ko kito, bet iš vandens filtrais prekiaujančios įmonės marketingo specialistų, kurie jų namuose elektrolizės būdu atliko vandens kokybės patikrą.
Klasikinę fiziką - elektros ir magnetizmo kursą Šiaulių universiteto studentams skaitantis dėstytojas gali paaiškinti, jog niekur gamtoje nerasi vandens, kurio sudėtyje nebūtų druskų, mineralų, geležies junginių. Leidžiant bet kokiu tirpalu elektros srovę prie teigiamo elektrodo išsiskiria vandenyje esančios druskos, o prie neigiamo - metalai.
Deja, niekam nešauna į galvą paprašyti tyrimą atliekančių filtrų pardavėjų, kad jie ištirtų filtruotą vandenį. Fizikas sako, jog jei paprašytų, tai ir paaiškėtų, kad vanduo - skaidrus, nereikia tuo tikėti, nes jokie filtrai neišvalo vandens tiek, kad jame neliktų jokių priemaišų. O jei išvalo, tai tas vanduo jau netinkamas naudoti - vandenyje turi būti ir druskų, ir mineralų, ir net geležies.
Juk net ir gydytojai pataria gerti vandentiekio vandenį, kai žmogaus kraujyje pristinga geležies. O vamzdynais iki čiaupo atkeliaujančiame vandenyje geležies tikrai yra. Ir jo reikia.
Deja, marketingo efektui naudojama elektrolizė žmogų tik apkvailina. O jis pasirodyti kvailas nenori. Todėl renkasi vieną iš dviejų kelių - perka filtrą arba skleidžia žinią aplinkiniams, kad tai, ką mes geriame, - pavojinga mūsų sveikatai ir gyvybei. Žinoma, niekas nepaneigtų, kad nepavojinga, nors vandentiekio vanduo ir ištirtas, ir patvirtintas tinkamas naudoti. Bet juk nuo to vamzdžio galo, kur prasideda vandentiekio vamzdynas, vandeniui tenka keliauti ilgą kelią nežinia kokios kokybės vamzdžiais. „Mūsų namo vamzdynas tikrai nepakeistas”, - žino ir vandens filtrų prekiautojų klientai, todėl nuo šiol ir bijos gerti vandenį, kuris jų akyse dumblu pavirto. Nes šventai patikėjo, kad toks jis ir yra iš tikrųjų.
Deja, filtro pirkti gudrieji marketingo atstovai net nepasiūlė... Jie, matyt, vietoje nusprendžia, kas pirks ne vieną ir ne du tūkstančius kainuojančią vandens valymo įrangą, o kas jos neįpirks. Tam ir marketingo žinios, kad suprastų. Jų neapgausi.
Apsigauti šiandien bijo ir dujų vartotojai. Nežinia - mitas tai ar ne mitas, tačiau dujomis namus šildantys vartotojai pastebi, kad šiais metais dujų suvartoja daug daugiau, nors šildo jomis tokį pat plotą. „Pernai, kai buvo 30 laipsnių šalčio, per parą sunaudodavome 7 kubinius metrus dujų, o šiais metais sunaudojame 6 kubus, nors lauke - tik nulis laipsnių buvo. Panašu, kad dujos mažiau kaitrios”, - sako šiaulietė. Moteris kreipėsi į „Lietuvos dujų“ Šiaulių filialą, bet ten buvo paaiškinta, jog tai - nesąmonė. Deja, žmonės pamena, jog prieš penkerius metus buvo tas pats - žmonės nepatikėjo, priešinosi, ir teko pripažinti, kad pirktos mažesnio kaloringumo dujos, o tai reiškia, kad pirktos pigiau.
Žmonės žino, kad po Naujųjų metų dujų kaina bus didesnė. „Žmonės tiesiog pradeda ieškoti priekabių”, - paaiškina „Lietuvos dujų“ spaudos atstovė ir tikina, kad savo verslu niekas nerizikuotų. Nes dujų kaitrumą tikrina ne tik pirkėjas, bet ir pardavėjas... Tikrina, deja, ir vartotojas. Tik jis dažnai daug lengviau apkaltinamas mitų skleidimu, nei įrodoma verslininko apgaulė.
Deja, verslininko galios tikrai didelės. Net socialiai remtinas gali sužinoti, jog jau „važinėjasi” su BMW, nors prabangų automobilį matė tik verslo savininko aikštelėje. Vanduo iš čiaupo, vos pro duris įžengus verslininkui, gali pavirsti dumblu, nes verslininkas turi ką parduoti... Ir tai ne mitas apie verslininko sąžinę. Tai - tik sąžinė, drumsta it elektrolizės sudrumstas vanduo...
