Romualdas BALIUTAVIČIUSIšgyvename nepaprastą laikotarpį. Visais požiūriais. Pasikeitė santvarka, papūtė permainų vėjai. Iškilo nacionaliniai kapitalistai (anais laikais vadinti niekinančiu žodeliu „biznieriai”), o nespėjusieji ar nenorėjusieji susiorientuoti laikmečio tikrovėje atsidūrė gyvenimo užribiuose.
Tada daugelis nepriklausomybės viltis siejo su klaidingai įsivaizduojama vakarietiško rojaus idilija: dirbi kaip sovietinis žmogus, o atlyginimą gauni amerikietišką. Su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. Tačiau realybė greitai iššiepė savo baltus, vakarietiška dantų pasta nušveistus, dantukus: naujiesiems kapitalistams nepakako, kad darbuotojas senu įpročiu tik atbūtų darbo valandas – rodyk rezultatą! O ką gero parodysi, jei didesnę dalį laiko rūkei arba pasakojai anekdotus bendradarbiams, jau nekalbant apie tokią silpnybę, kaip alkoholio vartojimas darbo metu. Prie ruso kaip būdavo? Gali kuo nori užsiimti, tik būk „mažesnis”. Dirba už kokį girtuoklėlį bendradarbiai, o tas pučia į akį tamsiame kampe pigaus vyno prisilakęs. Kai sykį kažkas neapsikentęs pabandė „ieškoti teisybės”, sakydamas: „Blyn, visą laiką dirbu ir už save, ir už „tą vaikiną”, o algos kaskart gaunu perpus mažiau negu jis!”, jam buvo taktiškai priminta: „Tu per daug kalbi”... O jei kada netyčia tokį „pijokėlį” ir išgrūsdavo iš darbo, tai jis, perėjęs gatvę, po pusvalandžio jau dirbdavo kitoje įmonėje. Nepagąsdinsi. Darbas nebuvo vertybė. Na, žinoma, jeigu neimsime domėn to, ką šnekėjo oficialioji propaganda.
Šiandien vis dažniau tenka girdėti nostalgiškai kalbant: „Prie ruso buvo geriau”. Suprask, tada buvo tikras aukso amžius, tai ne dabar...
Būtų neobjektyvu matyti sovietmetyje vien tik bloga: žmonės turėjo darbus, kitas ir į pajūrį nuvažiuodavo, ir į sanatoriją. Tiesa, už atlyginimą kažko nenusipirksi, juolab kad kone viskas buvo deficitas - reikėjo turėti „landų” prie jo prieiti. Štai ir šių eilučių autoriui kartą teko per dvi valandas laukti eilėje, kad nusipirktų „šlapios” dešros ir mėsos su trijų pirštų storio lašinių sluoksniu... Kai apie tai parašiau savo Anglijoje gyvenančiai pažįstamai, ji juokėsi: „Turbūt nėra pasaulyje tokio dalyko, dėl kurio mano vyras galėtų pralaukti eilėje dvi valandas!” Aš galėjau, nes reikėjo. Galėjo ir šimtai kitų žmonių dėl vienos paprastos priežasties: norėjosi valgyti, reikėjo kažką duoti valgyti vaikams.
Kartą Naujųjų metų išvakarėse teko skambinti miesto pakraštyje gyvenusiai mamai: „Jei rasi, atvažiuodama nupirk indelį grietinės – centre jos nebėra!” O kartą gruodžio 31-osios vakarą, belikus vos kelioms valandoms iki sveikinimo tarybinei liaudžiai, išmaišius visą miestą, teko čiupti taksi ir lėkti į Rėkyvą, nes ten kažkas vietos parduotuvėlėje matė šampano... Žirneliai, majonezas, pomidorų padažas – visa tai ir dar daugiau vadinosi vienu imliu žodžiu – deficitas, kuris paskutiniaisiais išvystyto socializmo metais darbovietėse atitekdavo traukiant burtus: tas ištraukė aliejaus butelį, tas miltų pakelį, o tas ir anas – nieko...
Vadinamojoje „Buratino” parduotuvėje pasirodžius kitam deficitui – tualetiniam popieriui, bulvaru patraukdavo karavanai laimingųjų, nešinų didžiulėmis šio gėrio pakuotėmis. Mėnesį bus ramu, bus kuo patupėjus brūkštelėti per sėdimąją, o paskui – viena partija težino... Tuometinėje „Šluotoje”, satyros ir humoro žurnale, mačiau karikatūrą (matyt, ne iš gero gyvenimo). Kalba smagi kompanija. Vienas giriasi: „Nusibodo žiguliai, pirksiu volgą“. Kitas: „Gimtadienio proga įtaisiau žmonai audinių kailio kailinius”, o trečias: „Aš... aš... turiu tualetinio popieriaus ritinėlį”.
Arba taip vadintos „gėdos eilės”, kai „epochos protas” drakoniškais metodais kilo į kovą su girtuoklyste. Savo akimis mačiau už Ginkūnų, ties Žeimiais buldozerių sunaikintas kolūkio obelis – daugybę medelių (kad nebūtų iš ko daryti vyno). O gal pamiršome talonus alkoholiniams gėrimams: du buteliai vienam žmogui per mėnesį – tokius limitus nustatė partija, o ji tai geriau žino, kiek ir ko reikia liaudžiai. Lyja lietus, lapkritis, o alkoholio parduotuvėlės kieme susirangiusi milžiniška eilė - kaip prie Lenino. Rankose žmonės gniaužia talonus, o laimingieji, kurie išeina iš apgultos parduotuvės nešini tokiu brangiu nešuliu, teigia pralaukę 4 valandas.
Sutikite, jog dabar dažnas bedarbis „su stažu“ rengiasi geriau, negu sovietmečio dirbantysis. Drabužiai pigūs, be to, vos už kelis litus gali kur „skuduryne” įsigyti padoriai atrodančią striukę, megztinį ar kelnes. Žinoma, tai ne aukštoji mada, bet ir nuogas nesi.
Vyresnioji karta, be abejonės, prisimena, kaip norint įsigyti kilimą (paprastą, ne tą, skraidantį) reikėjo gauti profsąjungos taloną ir palaukti metelius kitus – ne tu vienas nori... Tas pats kalbant apie televizorius, šaldytuvus, dulkių siurblius, automobilius ir kitus pirkinius. Ar būdavo trumpesnių kelių? Žinoma. Jeigu, drauge esate partijos narys arba karo veteranas, „didelis” valdžios žmogus arba bent žinojai, kada ir kam reikia „pakišti”...
Spalvotas televizorius kainavo apie 700 rublių, automobilis volga - 13,5 tūkstančio, vėliau – antra tiek. Kiek metų šeima turėjo taupyti? Buvo juokaujama: jeigu nesi partinis ir ne vagis, naujos mašinos neįpirksi. O ką pirko visi kiti? Štai „gastronome” priešais dabartinę Juliaus Janonio gimnaziją, pustuščiuose šaldytuvuose puikuodavosi cukriniai kaulai ir... raguočių genitalijos. Tokia buvo tikrovė. Šitiek nutrupėdavo darbo liaudžiai... Ar ne per anksti ir ar ne per lengvai visa tai pamiršome?
Pamiršome turbūt ir tai, kaip buvo slopinama bet kokia privati iniciatyva. „Į kovą su nedarbinėmis pajamomis!” - šaukė lozungai. Ir tūpė belangėn sovietinio pogrindžio verslininkai, išvien su socialistinio turto grobstytojais ir kitokiais vargetomis.
Prie ruso buvo geriau? Taip, žmonės masiškai nebėgo iš Lietuvos, nes išvažiuoti, kad ir į tą pačią daugišką Lenkiją galėjo toli gražu ne visi. O sovietinės konstitucijos garantuota sąžinės laisvė? Juk dargi kartą metuose bažnyčioje apsilankęs žmogus turėjo jaustis nusikaltėlis, jau nekalbant apie tokias smulkmenas, kaip objektyvios informacijos blokada arba rinkimų farsas, kuriuose nebūdavo iš ko rinktis...
Ar tik dabartinai darbdaviai nesiskaito su žmonėmis? Štai vienas ano meto raudonasis feodalas netoli Šiaulių, paežerėje, statėsi tikrai nemenką statinį. Už valdiškas lėšas, oficialiai - poilsio namus, kur darbus nuo ankstaus ryto iki vėlumos atliko jo vadovaujamos gamyklos darbuotojai – skubėta objektą priduoti boso gimtadieniui. Poilsiavietei vadovavo ir gražų pinigą pagalbiniame ūkyje „kalė“ (vien didžiuliai šiltnamiai su gėlėmis ko verti!) jo giminaitis. Taigi „švogerystė” - anaiptol ne šios epochos išradimas.
O žodžio laisvė? Jau įpratome valdžią koneveikti ir dėti į šuns dienas visomis progomis ir be jų: internete ir privačiuose pokalbiuose, televizijoje ir spaudoje. Panašu, kad prie kritikos krušos įprato ir mūsų išrinktieji... Ar ką nors tokio galėjome sau leisti anuomet, tarkime, garsiai abejoti Lenino idėjų neklaidingumu arba viešai kritikuoti kurį nors partinį bonzą? Žinoma, kad taip. Galėjome, su po to sekančia laabai ilga „atgaila” kuriame nors sovietiniame lageryje „už tarybinės tikrovės juodinimą”...
Vargšų buvo ir bus prie bet kurios valdžios. Kaip kažkas pažymėjo, demokratija - labai ydinga valdymo forma, tik kol kas nėra sugalvota nieko geresnio. Tad ar tikrai daugumai prie ruso buvo geriau? Ar nenusikalstame tiesai, tuos laikus prisimindami kaip savotišką Aukso amžių?
