Šiaulių miesto tarybos sprendimai nepriimti kitų rajonų vaikų į Šiaulių miesto neformaliojo ugdymo įstaigas yra diskriminuojantys ir neužtikrinantys lygių galimybių, nes vaiko gyvenamoji vieta nėra priežastis diferencijuoti mokestį, mano teismas.
Vadimo Simutkino nuotr.
Jurgita SILIŪNIENĖ
Kur du pešasi, trečias laimi, sako liaudies išmintis. Deja, ši patarlė netinka, kalbant apie Šiaulių miesto ir rajono savivaldybių ginčą dėl kitų rajonų vaikų neformalaus ugdymo Šiauliuose, nes dėl besitęsiančio nesutarimo kenčia vaikai. Praėjusią savaitę žibalo į šią istoriją įpylė Šiaulių apygardos administracinis teismas, nustatęs, kad miesto valdžia savo sprendimais diskriminavo rajone gyvenančius vaikus. Sprendimą savivaldybė per dvi savaites galės apskųsti Lietuvos Aukščiausiajam teismui.
Nepriėmė į būrelius
Nuo šių mokslo metų pradžios rajono vaikams, norintiems lavintis Šiaulių neformaliojo ugdymo – muzikos, sporto, dailės – mokyklose, šių įstaigų durys buvo užtrenktos. Priežastis paprasta – miesto ir rajono savivaldybės nesusitarė, kas turės sumokėti už šių moksleivių lavinimą.
Iki praėjusių metų vasaros, 90 procentų sumos už Šiaulių neformalaus švietimo mokyklose besimokančius rajono vaikus buvo apmokama iš Šiaulių miesto biudžeto, 10 procentų kainos sumokėdavo vaikų tėvai, o socialiai remtinos šeimos nuo mokesčio atleistos.
Praėjusių metų birželį Šiaulių miesto tarybai patvirtinus miesto neformaliojo ugdymo paslaugų vieno mėnesio kainą – nuo 130 iki 550 litų, netruko paskaičiuoti, jog miestui vieno vaiko išlaikymas neformaliojo ugdymo įstaigoje vidutiniškai kainuoja apie 3 tūkst. litų per metus.
Kadangi būrelius mieste lanko maždaug 700 kitų savivaldybių moksleivių, susidariusios sumos miestas pareikalavo iš rajono – Taryba nusprendė į neformaliojo vaikų švietimo įstaigas priimti vaikus tik tuomet, kai su kita savivaldybe bus pasirašyta sutartis. Kol Šiaulių meras Justinas Sartauskas įrodinėjo, kad finansiškai prie vaikų lavinimo turi prisidėti ir rajonas, o pastarasis teisinosi, kad tam neturi lėšų ir jokių sutarčių nepasirašė, labiausiai kentėjo būrelių negalintys lankyti vaikai. Todėl Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, kad būtų išaiškinta, ar teisėtas Šiaulių miesto tarybos sprendimas nepriimti vaikų į būrelius tol, kol nepasirašytos sutartys ir ar miesto taryba teisėtai nustatė šios paslaugos kainą.
Neužtikrina lygių galimybių
Praėjusią savaitę, Šiaulių apygardos administracinis teismas pateikė savo išvadas – Šiaulių miesto tarybos sprendimai nepriimti kitų rajonų vaikų į Šiaulių miesto neformaliojo ugdymo įstaigas yra diskriminuojantys ir neužtikrinantys lygių galimybių, nes vaiko gyvenamoji vieta nėra priežastis diferencijuoti mokestį.
Teisėjų kolegijos nuomone, Šiaulių miesto savivaldybės taryba nustačiusi Šiaulių miesto savivaldybės įstaigose teikiamų neformaliojo ugdymo paslaugų vieno mėnesio kainą kitų savivaldybių gyventojams, reglamentavusi skirtingą atsiskaitymo už suteiktas ugdymo paslaugas tvarką, nustačiusi sąlygą, jog vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, vykdančiose neformaliojo vaikų švietimo programas, apmokėjimo, diferencijavo minėtų užmokesčių dydžius gyvenančių Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje ir gyvenančių ne šioje teritorijoje vaikų tėvams. Be to, nesant sudarytų sutarčių dėl išlaidų už vaiko ugdymą Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, eliminavo vaiko tėvų galimybę rinktis valstybinę, savivaldybės ar nevalstybinę mokyklą ir ją keisti užmokestį už ugdymo paslaugas sumokant patiems vaiko tėvams.
Pasak teismo, ginčijamos teisės normos skirtingai vertina (faktiškai nustato skirtingas galimybes gauti Šiaulių miesto savivaldybės įstaigose teikiamas neformaliojo ugdymo paslaugas) tam tikras asmenų grupes, kurioms šios normos taikomos: pageidaujančius lankyti Šiaulių miesto savivaldybės įsteigtas neformaliojo vaikų švietimo paslaugas teikiančias įstaigas vaikus, gyvenančius Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje ir gyvenančius ne toje teritorijoje. Vertinant tokio nevienodo paminėtų dviejų vaikų grupių traktavimo teisėtumą, t. y. ar tai nėra diskriminacinio pobūdžio reguliavimas, būtina nustatyti, ar skirtingų sąlygų nustatymas laikytinas diferenciacija, t. y. ar toks skirtingas vertinimas pagrįstas objektyviais kriterijais. Kaip minėta, skirtingos apmokėjimo už neformaliojo vaikų švietimo paslaugas sąlygos nustatytos, atsižvelgiant į vaikų gyvenamąją vietą. Vaiko gyvenamoji vieta nesietina su jokiomis objektyviomis tokią diferenciaciją pateisinančiomis aplinkybėmis, todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo taikyti diferenciacijos principą minėtoms dviem vaikų grupėms. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatavo, kad skirtingas šių grupių traktavimas ginčijamomis normomis laikytinas diskriminacija, dėl to pažeidžiamas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkte įtvirtintas vaikų lygybės principas.
Tėvai laukia istorijos baigties
Ginkūnuose, Kairiuose, Bubiuose ir arčiau Šiaulių esančiose vietovėse gyvenantys tėveliai su nerimu laukę sprendimo, atsikvėpė tik trumpam, jų atžalų neformalaus ugdymo istorijos atomazgos dar reikės palaukti, nes miesto savivaldybė šį Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą dar galės apskųsti Lietuvos Aukščiausiajam teismui.
Kol istorijos baigtis neaiški, vieni tėvai svarsto ar nereikės vežti savo atžalų lavintis į kitus miestus, kiti ieško išeities ir fiktyviai deklaruoja savo gyvenamąją vietą Šiauliuose.
Šiauliuose būrelius lanko maždaug 700 kitų savivaldybių moksleivių.
Vadimo Simutkino nuotr.
