"Žiema, žiema – lauk iš kiemo“, - mažne savaitę anksčiau Užgavėnių grafiko valdžios sukviesta tauta skandavo. Paskandavo, padainavo, Morę pakūrė, Lašininis Kanapinį užplumpino ir visi išsivaikščiojo sotūs, laimingi ir patenkinti, žiemą anksčiau laiko išbuožinę.

Bet anksti mažomis sąskaitomis džiaugėsi – netoli krizės pramaną Kanapinį nuvarė. Tik – iki baltųjų valdžios rūmų paginė. Kanapinis – paklibinkšt prie vienatinio valdžios langelio, pamestinukus vokelius priglaudžiančio. Brazdu brazdu, klebu klebu į dureles.

„Žiema, žiema – marš į kiemą“, - užsuokė trupininių partijų sterbliniai politikai. Kanapinį prie valdžios lovio pasivadino ir surengė savo Užgavėnių mūšį.

Iš pradžių persirengėlių kaukes pasidalijo. Pasmurksoję, pasitarę nusprendė: Lašininis atsiganė, metas Kanapinį atpenėti. Ir anksčiau laiko kugelines regalijas užmaukšlino. O gal net pačią Morę valdžios sostan ateinantiems ketveriems metams užritinti? Ir kandidatė visiškai nešpietna pasitaikė – nesuprasi, ar su kauke, ar be kaukės ji, kažką po nosimi marma, bet sosto laaaabai nori. Še – kaukę ir sostą.

O kam atiteks Vicemorės kaukė? Čia jau tikra bėda: kaukė viena, bet persirengėlės – tai dvi. Ir abi – nulietos Vicemorės, gražios, protingos ir valdingos. Ypač, kai į veidrodį pasižiūri. Nu tikros Vicemorės. Nieko neveiksi – naują kaukę nudrošime, biudžetiniais grynaisiais išgražinsime. Dėl tos laimės ir dėl tos garbės.

Pereinamosios sriubininkų kaukės – prisimatuotos, šaukštais nublizgintos. Tos tai valdžios rūmuose dar niekada nedulkėjo. Einama prekė. Į komplektą įduota po porą dantų krapštukų ir tualetinio popieriaus ritinėlį – vieną dviem. Krizė.

Kai jau visos sriubininkų, darmajiedų, nachaliavščikų ir panašių dinderio žaidėjų kaukės buvo išdalytos, kažkas iš kampo pyptelėjo, girdi, persirengėlių kaip ir mažoka... Nepatikima tauta tie sriubininkai – už batono riekę ir batvinių samtį patį Lašininį prakaltų ir apsilaižytų. Tiesa, ant sienos kabo vienuolikos dundukų kaukės, savo šeimininkų laukia. Tik pretendentai kažko laužosi, nekaltas mergeles vaidina.

Kur buvęs kur nebuvęs Lašininis Kugelis – iš po skverno šmakšt, ant stalo brakšt dar tris kaukes. Ir saują sidabrinių. Rezervas. Dviem niekšeliams ir pajacui mažomis, gudriomis nekalto padarėlio akutėmis iš nekaltųjų mergelių kompanijos. O jei nesutiks? „Nupirksim, o jei nenorės – priversim“, - pažadėjo Lašininis ir susišlavė sidabrinius į kišenę (tiek juos persirengėliai ir bematė) ir patraukė į niekšelių medžioklę. To gero – aplink Savivaldybę eilės trys, tik rinkis. O vienas, tas mažomis, gudriomis akutėmis, ir pats nekviestas atėjo.

Užgavėnių mūšis baigėsi be kraujo lašo praliejimo. Visi kaukes pasidalijo, už rankučių susikabino ir eidami rateliu aplink valdžios lovį uždainavo: „Ant suolelio sėdime, iš lovelio ėdame. Jei tik ėsti bus gardu, mums lovy – pasaulis“. O po to visi ilgai ir lamingai ketverius metus gyveno, šnapsą, brendį gėrė. Gerai gyveno, tvoras kūreno, dūmai rūko – persirengėliams nieko netrūko.

Ir tauta ten buvo, politinių Užgavėnių trupinius valgė, taukai per barzdas varvėjo, tik burnoj – neturėjo. Visus tuos likusius metus gavėjosi. Ir Užgavėnių gailėjosi.