Romualda URBONAVIČIŪTĖ

1990 metų kovo 11-ąją Vilniuje, prie Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo, kai buvo pasirašomas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas, tarp tūkstančių Lietuvos žmonių buvo ir Darius Juonys. Dalyvavo jis ir kituose to meto jau istoriniais tapusiuose įvykiuose – mitinguose, akcijose. Ir tai nebūtų niekuo ypatinga, jei jau tada Darius Juonys nebūtų turėjęs regėjimo negalią.

 

 

Dariui tebuvo aštuonios savaitės, kai bakterijos pažeidė abi jo akytes, ir diagnozė – įgyta katarakta, belęšės akys. Kiek padėjo pagerinti situaciją kelios operacijos, atliktos anais laikais žymiame Filatovo oftalmologijos centre Odesoje, bet vis tiek vaikinui 1975-aisiais teko iš gimtojo Šakių rajono išvykti mokytis į Vilnių, į Antano Jonyno aklųjų ir silpnaregių mokyklą.

 

Regėjimo negalia nebuvo vienintelė Dariaus problema: trejų metukų jis įkrito į rūsį ir rimtai pažeidė trečiąjį stuburo slankstelį, dėl to jau nebegalėjo tinkamai koordinuoti ir judesių.

 

Tačiau visos šios negalios Dariui netrukdė džiaugtis gyvenimu: mokykloje jį supo geri draugai ir mokytojai, o istorija tapo puikią atmintį turinčio vaikino viso gyvenimo aistra. Be to, Darius su draugais ir vienas pats per trylika A. Jonyno mokykloje praleistų metų išvaikščiojo visą Vilniaus senamiestį, apvažinėjo visus naujuosius rajonus, kad jam tapo žinoma kiekviena sostinės kertelė, kiekviena troleibuso stotelė.

 

 

Kaip tik dėl troleibuso 1988 metai Dariui Juoniui buvo lemtingi. 

 

„Buvo gražus pavasaris – gegužės dvylikta, aš, nusipirkęs knygą „Antikomunizmo istorija“, ėjau per perėją, kai užsidegė raudonas šviesoforas ir mane partrenkė troleibusas, - prisimena daugiau nei dvidešimties metų senumo įvykius su visomis detalėmis Darius. - Dešimt dienų gulėjau komos būsenos II tarybinėje ligoninėje. Prisimenu, kaip šalia  ligoninės buvusiame futbolo stadione Sąjungos čempionato taurės rungtynes  žaidė Vilniaus „Žalgiris“ ir Charkovo „Metalistas“ - viską girdėjau: ir komentatoriaus žodžius, ir sirgalių balsus, ir džiaugsmo šauksmus,  kai „Žalgiris“ išlošė 2:1. Ir nuo tos dienos mano sveikata pradėjo gerėti ir gerėti...“

 

Tačiau į tų pačių metų rugsėjo 28-osios mitingą Katedros aikštėje Darius dar negalėjo nueiti – ten bananu nuo omonininkų gavo jo draugas Giedrius Stoškus, taip pat turintis regėjimo negalią bendramokslis, dabar žinomas teisininkas.

 

„Bet paskui buvau ir su draugais, ir vienas pats Kalnų parke, kai buvo minimas Romo Kalantos susideginimo jubiliejus, mitinge, kai buvo atvažiavęs į Vilnių Michailas Gorbačiovas, - vardija Darius Juonys lemtingųjų metų didžiuosius įvykius. - Dalyvavau su mama ir Baltijos kelyje – ne pačiame pagrindiniame, o vienoje iš jo atšakų tarp Ukmergės iki Kauno, nes iki paskirtos vietos neprivažiavome. Ir kokia tada buvo ypatinga atmosfera!“

 

Ir „Amerikos balsas“, ir slaptos Kūčios

 

Paklaustas, kodėl taip drąsiai ir vienas pats ėjo į mitingus, kodėl rizikavo, Darius Juonys atsako, kad tam jį skatino ir nuolatinis domėjimasis istorija, ir A. Jonyno mokyklos atmosfera. 

 

„Dalyvauti  įvairiuose politiniuose renginiuose skatino ir mokytojai, pavyzdžiui, su mūsų klasės vadove matematikos mokytoja mėgdavome apie politiką pasikalbėti, ir mano draugas Giedrius, – pasakoja Darius. - Prisimenu, kaip dar 1986 metų Kūčias mokykloje šventėme slapčia: pirmą valandą nakties susirinkome prie dvylikos patiekalų, kaip drauge klausydavomės „Amerikos balso“, vėliau Lenkijos radijo...“

 

 

Kadangi Vilnius buvo gerai žinomas, o mokykloje nebuvo prieštaraujama, kad aukštesniųjų klasių moksleiviai vieni lankosi „karštuose taškuose“, 1990 metų kovo 11-ąją prie Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo, kai parlamentarai rašėsi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą,  Darius Juonys irgi buvo ten. 

 

„Jau tada supratau, kokie tai reikšmingi istoriniai įvykiai: juk Lietuvai atgavus nepriklausomybę pasikeis ne tik mūsų gyvenimas, - sako Darius Juonys. - Supratau, kad mūsų prisiminimai apie to meto įvykius yra subjektyvūs, nes įvertinti per žmogaus prizmę, o objektyviausiai istoriją atspindi tik rašytiniai dokumentai. Aš tuo metu buvau jaunas, pilnas vilčių įgyti istoriko specialybę, dirbti, savo žinias apie to meto įvykius panaudoti“. 

 

Buvo prie Seimo Darius Juonys ir 1991 metų sausio tryliktąją, nes prie televizijos bokšto nevažiavo troleibusas. Dabar tai Darius atsimena su nostalgija: „Kokie tada mes vieningi buvome...“ 

 

 

1991-aisiais baigęs vidurinę mokyklą Darius Juonys įstojo į Vilniaus universitetą, kur įgijo išsvajotąją istoriko specialybę, tačiau pagal ją dirbti taip ir neteko: kiek laiko padirbęs socialiniu darbuotoju nusprendė savo jėgas išbandyti kitoje srityje. 

 

Taip 2001 metais jis atsidūrė Šiauliuose – mokytis masažuotojo profesijos. Deja, atsiliepė senos stuburo traumos – teko šio darbo atsisakyti. Tačiau Darius dėl to nesijaučia labai nusivylęs: Šiauliuose jis susipažino su Ina, kuri - dabar jau jo žmona, tapo Kultūros centro Aklųjų ir silpnaregių skyriaus folkloro ansamblio „Sedula“ dainininku, turi draugų ir bendraminčių, o namuose - kompiuterį, į kurį nuolat įsikelia naujų knygų. Ne tik istorinių. Ir turi daug prisiminimų - tų dvidešimties metų senumo įvykių.

 

„Jei ne tie įvykiai, jei ne tie žmonės, jei ne jų ryžtas, norai ir viltys, ką mes dabar turėtume? - klausia Darius Juonys ir pats atsako: - Aną sovietinę santvarką, aną prisitaikėliškumą ir aną vienodumą – minčių, veiksmų, žmonių. Aš dabar labiausiai ir džiaugiuosi, kad tas vienodumas jau baigia sunykti. Nors ir bijau, kad buvę homo sovietikus netaptų homo europietikus...“