„Eina garsas Šiaulių žemės – žirgus reiks balnoti, daug girtuoklių nuo kabokų rengias mus terioti...“ - suskambo fanfaromis Šiaulių politikai.
Daugel jųjų susirinko, net Tarybos kėdės linko. Pasmurksoję, pasitarę, jie kaboką užudarė.
Štai tokiomis iškilmingomis eilėmis šloviname šauniuosius Šiaulių miesto karžygius, narsiai nuskalpavusius apsidariusių bomželių pamėgtą „Žibutę“ (toks kabokas netoli Savivaldybės). Dūrė it kalaviju smagiai pirštu į balsavimo mygtuką ir štai rezultatas – verks bomželiai po dešimtos vakaro į „Žibutę“ atėję, kruvinomis ašaromis verks, bet šlakelio negaus. Uždraudė politikai po dvidešimt antros valandos prekiauti alkoholiniais gėrimais. Šakės girtavimui, amba, kaniuk, batai!
Ir Saulės miesto padangėje nušvito blaivybės aušra, o miestelėnai nuo šiol visame mieste pernakt ramiai pučia bluostą sudėję, gerųjų miesto šeimininkų vardus ir pavardes mintydami, joks girtas piemuo po langais nekriokia, mokyklų langai nebedūžta, medeliai ir suolai nelūžta, o jei koks ženklas ir nulinksta – tai vis tūžmingojo šiaurio darbas. Bet prieš vėją nepapūsi ir dar kai ko nepadarysi.
Kas nors apie taip pasiautėjusius Saulės miesto politikus pasakytų, kad sotus ištroškusio neatjaučia. Nes į kovą prieš kabokus pirmieji Šiaulių miesto vyrai ir damos pakilo po to, kai patys kaboką atsidarė pačioje miesto širdyje – Savivaldybės rūmuose. Kaip sakant – ir užkanda, ir „zageronas“ prie vietos. Gyvenk ir žvenk.
Vieno žymaus Šiaulių politiko, truktelėjusio bokalą alaus, žodžiais, nuo vieno bokalo – jokio poveikio. Bei jeigu du, trys ar net keturi?
Alutis, šnekutis, pututis – štai kokiais deminutyvais lietuvių liaudis šlovina alų. Lyžt putytę, makt burnytę, mugurkt – gliugu gliugu skilvin, pliumpu pliumpu ir kvankt makuferin, o liežuvis – la ta tai la ta tai.
Jau raukos jau kovos – nepaliksim be kovos. „Kovosim!..“ „Uždarysim snarglines!..“ „Trauksim tautą iš alkoholizmo liūno!..“ Trauksim, trauksim,“ - pritaria politinių angeliukų choralai, trankydami kumščiais į stalą ir mušdamiesi sau į krūtinę.
Dar po vieną sukliuksėjo – ir Prūdelis perbrendamas. Kliuku kliuku iš kakliuko ir Rėkyva lig kulkšniukų. „Visų pakampių blaivininkai vienykitės!“ - šnypšdamas į kaimyno šlipsą vograuja kovotojas. Jį išgirdę nuo alaus ir žolytės prispangę pacanai sprunka iš Dailės fakulteto (grafų Zubovų dvaro) kiemo, ridu ridu per Aušros alėją tiesiai į Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą. Patys prisiduoti ir nuoširdžiai gailėtis, atgailauti už nukrapnotus dvaro pamatus, pavytusius senojo parko klevus ir užminuotus krūmus, kur gėrybių dabar taip aršiai savo šurfuose ieško archeologai.
Ikandin jų neria ir vakarais po Savivaldybės langais, „Atkato“ skverelyje pro butelio dugną, nelyginant teleskopą į Savivaldybės bokštelį mąsliai žiūrintys astronomai. (Rūkyti po Savivaldybės langais uždraudė, tai kas beliko – butelio dugno ieškoti).
Pakeliui prie astronomų Prisikėlimo aikštės pašonėje prisijungia žydrųjų pupulių legionas, pakilęs nuo Stulpino bendrovės privatizuoto sklypo tarp banko ir buvusio Ekskursijų biuro. „Nebegersim, neberūkysim ir nebesi...“ - skanduoja pakeliui į Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą protokolų ir išrišimo prašyti.
Policijos pareigūnai peržegnoja bananais, skersai išilgai išriša, penkiolika parų pasninko su duona ir vandeniu paskiria ir liepia tris kartus sukalbėti: „Nebegersiu daugiau – tik arbatą“.
Atsivertę astronomai ir pupuliai buvusį Šiaulių miesto merą Vytautą Juškų paskelbia Blaiviuoju – rugsėjo 1-osios apaštalu. O rugsėjo 1-oji paskelbiama juškinės atlaidais. Nes tai šis žmogus, ikonose vaizduojamas kaip blaivininkas su taure rankose, pasodino pirmąjį blaivybės „plenciuką“ uždrausdamas rugsėjo 1-ąją visame mieste oficialiai pardavinėti alkoholinius gėrimus. Nuo to laiko šio tautos „trezvilščiko“ vardą su šventa pagarba mini visos miesto „babusios“. Nes tą dieną, paminint skysto namudinio ir krūminio verslo suklestėjimą, švenčiama „babusių“ profesinė šventė.
Bet alutis pututis išsiputojo, išsibėgiojo, išsivėdėjo ir iš Saulės miestą nutvieskusios blaivybės aušros tebūta baltos kumelės sapno. „Iš karto supratau, kad posėdis bus trumpas, nes padėjo vieną butelį dviem,“ - pastebėjo posėdžių žinovas, Šiaulių miesto tarybos narys, socialistas Mindaugas Stakvilevičius. Nes iš didelio audros debesies liko mažas... Narsiai į kovą prieš tautą girdančius kabokus pakilę politikai tepajėgė kepštelėti vienintelei „Žibutei“, kuri, kaip dabar aiškėja, tebuvo žiedelis prieš „obūlus“, kurie naktimis ant ausų stato ištisus kvartalus. Bet čia – jau kitos kovotojų šlovės kronikos, kurias skaitykite ateinančią savaitę.
