Menotyrininkas, kuratorius ir eseistas E. Parulskis: „Ne bet koks pasakojimas, o tik tas, kurį supranta pirkėjai, yra svarbiausias kainos veiksnys.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Praėjusį penktadienį Šiaulių dailės galerijoje žinomas menotyrininkas, kuratorius ir eseistas Ernestas Parulskis šiauliečiams skaitė paskaitą „Meno kainų paradoksai. Kaip lietuvio studentiškas eskizas tampa brangesnis už renesansinę tapybą“.
Nors antroji paskaitos pavadinimo dalis atrodė panaši į pokštą, E. Parulskis visai rimtai auditorijai išaiškino meno kūrinių kainų susidarymo mechanizmą, kuris balansuoja ant mistikos, paradokso ir net absurdo ribos.

Senas meno kūrinys privalo būti brangus?
Paskaitos pradžioje menotyrininkas E. Parulskis susirinkusiesiems išdalijo šūsnį originalių XVII-XIX amžiaus litografijų. Kol siųsdami per rankas šiauliečiai jas peržiūrinėjo, menotyrininkas šmaikščiai papasakojo šių litografijų istoriją, kuri inspiravo jo paties supratimą apie meno kūrinių kainą.
Kurį laiką gyvendamas Londone E. Parulskis nusprendė įgyvendinti vieną verslo planą, apie kurį seniai svajojo. Jo esmė tokia: kadangi Lietuvoje senų meno kūrinių paklausa yra didelė, bet pasiūla maža, nusprendė kuriame nors Londono aukcione nebrangiai nusipirkti tokių grafikos darbų, o Lietuvoje juos parduoti, sakykim, trigubai brangiau, o už gautus pinigus aukcione vėl pirkti ir vėl parduoti Lietuvoje.
Šiek tiek patyrinėjęs Londono pasiūlą E. Parulskis sako supratęs, jog reikia vykti į specializuotus aukcionus, kurie vyksta nedideliuose Anglijos miesteliuose. Tad jis išsirinkęs vieną, iki kurio reikėjo važiuoti kelias valandas. Išleidęs šimtą svarų bilietui, kad nusigautų į aukcioną, E. Parulskis teigia apstulbęs, nes jame pamatęs daugybę dėžių, maišų, į kurių kiekvieną buvo suversta tūkstančiai senų litografijų.
„Perverčiau darbus ir man, kaip visiškai nepatyrusiam, šiaušėsi plaukai – puikiausios litografijos, viskas tikra, o pradinė vieno loto (lotas – aukcione parduodamas vienas objektas, šiuo atveju, vienas maišas ar dėžė litografijų, - aut. pastaba) kaina – 50 svarų. Iš tos daugybės maišų vieną ir nusipirkau už 120 svarų“, - pasakojo menotyrininkas.
Vargais negalais maišą parsivežęs į Londoną, o paskui ir į Vilnių, E. Parulskis, išrūšiavęs ir suskaičiavęs visas litografijas ir kelionės bei pirkinio išlaidas, išsiaiškino, kad kiekvieno seno kūrinio savikaina – tik du litai.
„Pamaniau, užsikeliu kainą nežmoniškai didelę - keturgubą: aštuonis litus, o kai kuriuos įvertinu netgi 10 litų ir, išskirstęs po Vilniaus antikvariatus savo trofėjų, grįžtu į Londoną, - šypsojosi menotyrininkas. - Grįžau po poros mėnesių tikėdamasis pereiti per prekybos vietas, susirinkti pinigus ir toliau vystyti tą savo didingą planą.“
Tačiau paaiškėjo, kad Vilniaus antikvariatuose nė vienas darbas neparduotas. Kai sutrikęs E. Parulskis su antikvarais pradėjo aiškintis, kodėl, paaiškėjo, kad daug kas tas litografijas apžiūrinėjo, tačiau nesiryžo pirkti dėl... per mažos kainos. Visi potencialūs pirkėjai manė, kad tai ne originalai, o kopijos, nes negali būti senas daiktas toks pigus.
„Tada antikvarų paklausiau, ką daryti, o jie man patarė pakelti kainą. Atsakiau: gerai, tegul bus 20 litų, jie pareiškė, jog kelti reikia iki 250 litų, kad pradėtų pirkti. Ir jie buvo teisūs - pirkimas nebuvo masiškas – nupirko apie 30 tų darbų ir man taip pavyko susigrąžinti pinigus“, - pasakojo E. Parulskis.
„Tai yra pamoka man pačiam ir istorija jums ne apie tai, kaip man pavyko susigrąžinti pinigus, bet pamoka ir istorija apie tai, kaip meno kūriniai neveikia savarankiškai globalioje erdvėje – jie veikia visiškai kitaip“, - sakė menotyrininkas.
Jo teigimu, XVIII-XIX amžiuje, sąlyginai ramiu laikotarpiu, ir Lietuvoje būta daug panašių litografijų, printų, bet XX amžiuje per abu karus, per okupacijas jų liko tik vienetai. Todėl automatiškai susiformavo tam tikras įsitikinimas, kad bet koks daiktas, jei jis senas, yra vertingas.
O štai Didžiojoje Britanijoje per daugelį amžių buvo tik vienintelis visa sunaikinantis įvykis – XVII amžiuje Londono gaisras. Ir kadangi daug visokių vertybių ten per amžius sukaupti milžiniški kiekiai ir tie dideli kiekiai išeina į prekybą, jie tampa absoliučiai beverčiais daiktais jiems, nors ir labai vertingi, sakykim, mums. Tas vertingumas, sako E. Parulskis, yra 200 kartų didesnis mums, lietuviams, nei britams.

Kainą formuoja ir meno kūrinio istorija
„Šalies arba tam tikros teritorijos istorija formuoja meno kūrinių kainą. Bet yra ir kitas veiksnys, formuojantis kainą, - kai dar atsiranda pasakojimas apie meno kūrinį“, - teigė E. Parulskis ir šį paradoksą paaiškina.
Jis pasiūlė įsivaizduoti hipotetinį muziejų, kurio pagrindinėje salėje kabo vertingiausi muziejaus kolekcijos kūriniai, kitoje salėje mažiau reikšmingi paveikslai ir tolimiausi kampai, skirti blogiausiems kūriniams.
Tarkime, vienas blogiausias paveikslas kabo tokiame kampe, kol vieną dieną į muziejų atvyksta ekspertas, kuris apžiūri jį. Po to atvažiavęs antrą, trečią kartą dar jį apžiūri ir pareiškia muziejininkams: o žinote, šis paveikslas nėra blogiausias, tai yra jūsų pats geriausias paveikslas, nes aš nusprendžiau, kad tai yra Dorė.
Žinoma, muziejininkai tą paveikslą iš karto perkabina į pagrindinę salę su specialiu apšvietimu, paveikslo atvyksta pasižiūrėti jau ekskursijos. Ir tai tęsiasi tol, kol atvyksta kitas ekspertas, kuris apžiūrėjęs paveikslą pasako: anas ekspertas yra prastas, o šis paveikslas kaip buvo blogas, taip ir liko.
„Taigi yra trys pozicijos, nors šis paveikslas nepasikeitė nė trupučio: jis buvo blogas, tapo paskui pačiu geriausiu, o dar vėliau atsidūrė trečioje pozicijoje – vėl tapo blogu. Klausimas: kurioje salėje bus pakabintas šis paveikslas po antrosios ekspertizės? - klausė auditorijos menotyrininkas E. Parulskis ir išgirdęs atsakymą paaiškino: - Taip, jis bus pakabintas vidurinėje salėje, nes šis paveikslas jau turi savo istoriją, savo pasakojimą, kaip jis iš niekinio tapo geriausiu, o iš geriausio vėl niekiniu, bet jau buvusiu geriausiu. Ir šis pasakojimas (tai yra svarbiausia) formuoja kainą, nes jei tą paveikslą įmestų į rinką, jo kaina jau būtų kitokia nei tada, kai jis buvo tik blogiausias.“

Pasakojimas turi būti suprantamas pirkėjams
Pasak E. Parulskio, meno kūrinio kaina yra susijusi ir su dar viena pozicija: pasakojimas, kuris formuoja meno kūrinio kainą, privalo būti suprantamas potencialiems tų kūrinių pirkėjams. Jei pasakojimas yra nesuprantamas, jis neturi jokios vertės, ypač dabartinėje globalioje rinkoje.
Tai menotyrininkas iliustravo dviem pavyzdžiais iš nūdienos meno aukcionų veiklos.
Pirmasis pavyzdys buvo Antano Žmuidzinavičiaus 1910 metais nutapytas peizažas – studentiškas, pagal dabartinius standartus magistranto darbas, kuris tais pačiais metais buvo eksponuotas Rygoje vykusioje lietuvių dailininkų parodoje ir joje nupirktas Prano Mašioto.
Po aštuonerių metų A. Žmuidzinavičius sukūrė tautinę vėliavą, dar po kiek laiko tapo pačiu žymiausiu lietuvių tapytoju, tad jo simbolinis kapitalas Lietuvoje augo ir auga, o pasakojimas apie jį didėja.
Tas 1910 metais sukurtas 23-ejų metų A. Žmuidzinavičiaus paveikslas jau atsidūrė keturiuose kataloguose, kol šiemet, perėjęs per visas kolekcijas, šis studentiškas darbas pateko į aukcioną.
Antrasis pavyzdys – Bonifacijaus Veronezės arba jo studijos paveikslas: aukštasis renesansas – XV amžiaus pabaiga-XVI amžiaus pradžia, to meto, kai kūrė ir Leonardas da Vinčis, ir Mikelandželas, ir Sandras Botičelis. Tobulas aukštasis renesansas, bet šis paveikslas neturi jokios istorijos: jį XIX amžiaus pabaigoje nusipirko nežinomas britas savo kolekcijai, iš kurios jis irgi šiemet pateko į Christi's aukcioną.
„Man akivaizdu, kad aukštojo renesanso kokybiškas darbas iš žinomos studijos turėtų kainuoti penkiolika kartų brangiau nei A. Žmuidzinavičiaus studentiškas darbas, - sakė E. Parulskis. - Tačiau iš tikrųjų viskas yra atvirkščiai: A. Žmuidzinavičiaus darbas aukcione nupirktas už penkiolika kartų didesnę sumą nei aukštojo renesanso kūrinys Christie's aukcione.“
Taigi dabar šis studentiškas A. Žmuidzinavičiaus etiudas yra pats brangiausias darbas parduotas aukcione - jį nupirko už 185 tūkstančius litų, o renesanso paveikslas nupirktas tik už 11 tūkstančių litų.
„Ši iliustracija ir paaiškina, kad paveikslas be pasakojimo yra visiškai nevertingas – aukštojo renesanso kūrinys čia, lyginant su A. Žmuidzinavičiaus studentišku darbu, yra bevertis. Ne bet koks pasakojimas, o tik tas, kurį supranta pirkėjai, yra svarbiausias kainos veiksnys, - teigė E. Parulskis. -
Jei nebūtų interneto, jei aukcionai kaip ir prieš 20 metų vyktų izoliuotai, o A. Žmuidzinavičiaus darbas atsirastų Christie's aukcione, jis kainuotų tiek, kiek būtų vertas toje pasakojimo srityje, toje aplinkoje, kur A. Žmuidzinavičius yra nežinomas. Tai tiesiog būtų studentiškas darbas ir už jį būtų sumokėta kaip už studentišką darbą – sakykim, 50 svarų.“
(Bus daugiau.)