Begaudydamas žuvį Viktoras Raila yra pagavęs ir ... save.
Neseniai minėta Žvejų diena. Meškerės brolius dar galima pasveikinti ta proga, palinkėti sugauti didžiausią gyvenimo žuvį, gero kibimo, palankaus vėjo, o pasakojant apie žvejybos nuotykius – sugautų žuvų kiekio ir dydžio nepadauginti daugiau nei tris kartus.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualdas BALIUTAVIČIUS
Šiaulietis Viktoras Raila į rankas meškerę pasiėmė dar būdamas vaikas. Ir visam gyvenimui. Šiandien jis „Šiaulių naujienų“ skaitytojams pasakoja apie savo žūklės nutikimus - su humoru ir, svarbiausia, nieko nepagražindamas.

Lydeka valtin įšoko pati
„Velkiavome kartą su tėvuku Plinkšių ežere, prie guminės valties prisitvirtinę variklį. Daviau jam patį rezultatyviausią savo voblerį (dirbtinis masalas, - aut. past.), o pats sėdžiu „prie vairo“. Vos užmetėme masalą ir pradėjome velkiauti – smūgis. Užkibusios žuvies dar nesimatė, bet jautėsi, kad tai neeilinis egzempliorius, - pasakoja Viktoras. - Kol išjungiau variklį, kol pasiruošėme ją priimti – valtyje siautėjo chaosas. Paprastai tokia žuvis įvelkama į graibštą ir iškeliama iš vandens, tačiau tą kartą graibštas nuo valties borto netyčia nučiuožė į vandenį ir nuskendo... Pritraukiau žuvį prie pat, matau, didžiulė lydeka, bet kaip ją įritinti į valtį? O ji tai į vieną pusę puola, tai į kitą... Begalvojant žuvis šoko į viršų ir... pati įkrito valtin! Neįtikėtina, bet taip atsitiko! Kaip paaiškėjo vėliau, lydeka svėrė 5 kilogramus. Tokią tikrai ne kasdien pagausi... Štai kokia linksma ir pusiau fantastinė (tačiau nepramanyta) istorija man nutiko prieš kelis metus“. (Juokiasi).

Prireikė medikų pagalbos
„Kažkada žvejybon visiškai nesivežiodavau graibšto: laikiau save patyrusiu ir „kietu“ žveju – kam man tas balastas? Galiu juk ir rankomis žuvį iš vandens į valtį įsikelti! - tęsia Viktoras. - Bežvejojant masalą čiupo lydeka. Pritraukiau prie valties ir siekiu jos ranka. Suėmiau. Ir tuo metu lydeka ėmė blaškytis kaip pašėlusi. Vienas trišakis kabliukas man skaudžiai susmigo plaštakon! Žuvį išleidau iš rankų (nebe tas buvo galvoje), bet... blaškausi, nežinau, ko griebtis. Vargais negalais pavyko nuo blizgės atkabinti trišakį, kuris taip ir liko įsmigęs man į pirštą. Bandžiau ištraukti – kur tau! Vieną šaką trauki, kitos lenda gilyn į audinius! Akyse tamsu!“
Viktoras neneigia, kad jo nuotykis su įsmigusiu trišakiu kabliu kažkiek primena sceną iš rusiško filmo „Nacionalinės žvejybos ypatumai“ - žvejų nuotykiai daug kuo panašūs - kur jie begyventų!
Taigi vyrai parplaukė į krantą ir, palikę valtį, šoko į automobilį bei nurūko į ligoninę. Neilgai trukus  trišakis kablys medikų buvo ištrauktas, kurie paskui dar ilgai ir smagiai juokėsi: toks pacientas – save pagavęs žvejys - tikrai ne kiekvieną dieną jiems papuola.
„Tais pačiais metais pasitaikė ir dar viena panaši istorija: ir vėl kabliukas įsmigo į ranką, - šypsosi žvejys. - Nutariau, jog gana. Grįžęs į Šiaulius nusipirkau didelį, gerą graibštą ir žuvies daugiau rankomis iš vandens nebetraukiu, nes vobleriai turi po 2-3-4 kabliukus, ir kad ir kiek būsi atsargus, anksčiau ar vėliau vis tiek susižalosi“.
O tą kartą ir vėl Viktorui teko važiuoti į ligoninę... Pašalinus iš rankos svetimkūnį, anas teigia sugrįžęs prie ežero ir pagavęs dar devynias lydekaites!

Lydeka įstrigo eketėje
Didžiausią savo žuvį Viktoras pagavo poledinėje žūklėje. Buvo taip: pastatęs virš eketės vėliavėlę (toks gaudymo būdas, - aut. past.) nuėjo į kitą vietą. Diena pasitaikė labai šalta. Teko nuolat kirsti ledą, nes eketės greitai pasidengdavo ledu. Užuovėjos nėra, žvarbu. Ir pagaliau ilgai lauktas kibimas! Mažytę žuvelę, jauką, griebė didelė lydeka, kurios sidabru blyksintys šonai vartėsi po ledu!
„Pritraukiau ją prie pat eketės, bet lįsti lauk nenori – blaškosi pirmyn atgal, - mena Viktoras. - Galų gale pavyko žuvies galvą įtraukti į eketę – išlindo iki žiaunų, tačiau tuo metu netikėtai nutrūko valas... Nustėrau. Pamaniau, kad viskas, žuvį praradau... Tačiau lydeka, tiksliau, jos galva, eketėje stovėjo nejudėdama lyg žvakė. Nedelsdamas ranką sugrūdau lydekai į nasrus ir šitaip išvilkau ją ant ledo“.

Žūklė Baltijos jūroje
„Išplaukėme stipriai banguojant 4 metrų 60 centimetrų ilgio pripučiama valtimi trise, su dviem draugais, - toliau pasakoja Viktoras. - Valties gale – variklis. Tokios ekipiruotės pakanka“.
Tai jau būta trečiojo bandymo išplaukti. Pirmąsyk nepasileido valties variklis. Vyrai kankinosi kelias valandas, bandydami išsiaiškinti priežastį. Ir ko tik nedarė! Nepadėjo niekas. Grįžus namo ir iš mašinos išėmus variklį, tas pasileido be jokio vargo ir iš pirmo karto...  „Matyt, ne ant to šono veždami paguldėme variklį“, - šypsosi žvejys.
Antrąkart variklis pasileido, bet netrukus ėmė pavojingai kaisti. Žvejybą teko ir vėl atšaukti. Čia pat pakrantėje išardžius techniką paaiškėjo, kad kalta suirusi guminė detalė. O ji suiro todėl, kad draugas kruopščiai ruošėsi sezonui, keitė tepalus. Pagal instrukciją, tepalai keičiami sušildžius variklį, tai jis ir šildė, bet variklis tuo metu nebuvo vandenyje (šito instrukcija nenurodo), todėl negaudamas aušinimo, anas perkaito...
Taigi – trečias sykis. Pakrantė tuščia, nė gyvos dvasios, ir didžiulės bangos, kur užmatai. Pasukus į žvejybos vietą, valties savininkas ėmė pasakoti, kiek visokių „popierių“ prireikė, kiek biurokratinių kliūčių teko įveikti norint su valtimi išplaukti į jūrą. Krūvos! Bet pasakojimas ne apie tai...
Bangos nuolat užpildavo valtį, reikėjo laikytis numatyto kurso, bet šiaip ne taip pasiekėme už 6 kilometrų nuo kranto esančią žūklės vietą“.
Pasak žvejo, sunkiausia išplaukti, nes toliau nuo kranto bangos tampa nebe tokios stačios. Svarbu nepasisukti šonu – apvers valtį.
Nuo nuolatinio bangų supimo dažnam būna bloga. O kaip tą kartą tau?
„Manęs nepykino, - sako Viktoras. - Visas blogumas, kai reikia surišti valą, pririšti kitą masalą – tuomet ne kas. Tenka vis pakelti akis ir pažvelgti į tolį – nemalonūs pojūčiai praeina. Užmetėme spiningus. Bangos be proto nešė valtį – vis teko permetinėti masalus. Gylis apie 20-40 metrų. Tąkart pagavau gražią 3 kilogramų menkę. Dar dvi menkes sugavo draugas. Aš būčiau žvejojęs ir toliau, bet tiedu nutarė, kad likti su maža valtele taip stipriai banguojančioje Baltijoje yra rizikinga. Vyrus apėmė baimė – grįžome į krantą. O paskutinius metrus teko irkluoti - srovė ir vėjas mūsų valtį nunešė tolokai nuo tos vietos, kur laukė automobilis. Atsikabinę atsitempėme priekabą ir pūkšdami valtį nuvilkome prie mašinos“.
Tačiau ir čia vyrų vargai nesibaigė. Priekabą prikabinus prie mašinos ir pajudėjus, draugas ėmė girtis, kaip pigiai ir kokią puikią 18 metų senumo mašiną jis nusipirko! „Visi nutarėme, kad   žvejybai pirkti brangų automobilį paprasčiausiai neapsimoka - gana ir senienos. Šitaip bekalbant netikėtai pametėme išmetimo vamzdį! Ilgai vargome, kolei parankinėmis priemonėmis jį pritvirtinome! O mums besidarbuojant išsikrovė mašinos akumuliatorius... Teko automobilį stumti. Bet šiaip ne taip grįžome namo, beje, jau visai sutemus“.

Patyręs žvejys Viktoras Raila negali be šypsenos kalbėti apie savo žūklės nuotykius.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.