Majoras L. Idzelis sako, kad gyvename šalia ugnikalnio, kuris kartas nuo karto pasispjaudo savo akmenimis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Norime laisvės ir nepriklausomybės – taigi tėvynę reiks ginti patiems. Kai kieno pasipiktinimo sulaukęs šauktinių grąžinimas vis dar kelia nemažai klausimų – kodėl jie grąžinti? Ar tikrai padidėjusi grėsmė Lietuvai?
Pasak Krašto apsaugos savanorių Prisikėlimo (KASP) 6-osios rinktinės štabo viršininko majoro Lino Idzelio, lietuvaičiai kol kas užsiima „pliurpalizmais“, o reikėtų veikti iš tikrųjų. Šiaulių universitete apie kariuomenę ir karinę tarnybą pasakojęs kariškis L. Idzelis teigia, kad prieš 10 metų paskaitų apie kariuomenę žmonės nesuprasdavo, kam tai reikalinga. „Ko tu čia nori? Mes deginamės saulytėje, šašlykus kepame ir viskas yra gerai, – sako L. Idzelis. – To nebėra. Pasaulis kraustosi iš proto ir tai, kas nutiko Ukrainoje, – tik pradžia. Taigi reikia būti pasiruošusiems.“

Primityvūs ir naujausi ginklai
Pirmiausia KASP 6-osios rinktinės štabo viršininkas majoras L. Idzelis pristatė Šiauliuose įsikūrusį štabą – čia jis atsirado 2011 m., per sunkmetį. Gavai užduotį ir vykdai. Kaip? Turi pats sumąstyti – tokia logika vadovaujamasi kariuomenėje.
„Mes kariuomenėje žmonės esame paprasti – jeigu kas nors sulūžta, mes imame kirvį ir tvarkome. Jeigu sugenda radijo stotis ar dar kažkas, tai tai imi lituoklį, tokį patį seniausią pasaulyje, ir lituoji radijo stotį, kompiuterį ir pan. Yra tokia parduotuvė „Pasidaryk pats“ Vilniuje priešais mūsų štabą ir dabar ji bankrutavo, o mes dar ne“, – juokauja L. Idzelis.
Ir vardija kitus paprastus ginklus, pavyzdžiui, laužtuvus, kurie padės ne tik padangą pasikeisti ar duris, esant reikalui, išlaužti, bet ir apsiginti.
Tačiau kaip ten bebūtų, šių dienų pavojingiausias ir svarbiausias ginklas – tai kompiuteris. „Aš irgi galvojau, kad visuomet kariuomenėje tarnausiu su automatu, kad šautuvas – jis bus mano pagrindinis ginklas, tačiau anaiptol, – teigia L. Idzelis. – Dabar pagrindinis ginklas yra kompiuteris. Karas visada prasideda su kompiuteriu – visokios informacinės, psichologinės operacijos. Ir visa tai daroma su kompiuteriu.“
Kol kas daugiausia kariaujama per kompiuterius, informacijos sklaida, ginklas, automatas – tai paskutinis atvejis, nes kaip kažkada yra sakęs karo teoretikas Klausas fon Klauzevicas, karas – tai politikos tąsa.
„Jeigu politikai nesusitaria, tuomet kyla karas. Taigi ginklas yra kraštutinis atvejis, tačiau be abejonės, kariuomenėje be ginklo niekur nesidėsime“, – sako L. Idzelis.

Lietuvai įveikti prireiktų 400 tūkst. kariuomenės
2008 m. privalomoji karo tarnyba buvo laikinai sustabdyta – matyt, tada nuspręsta, kad pavojaus nebėra. Tačiau L. Idzelis pabrėžia, jog visada turime išlikti akyli.
„Žinome, kad gyvename šalia ugnikalnio, kuris kartkartėmis pasispjaudo savo akmenimis, – sako L. Idzelis. – Tai viena šalis nukenčia, tai kita. Dabar ukrainiečiams vargšams tenka Rusijos agresiją atremti, todėl turime būti budrūs.“
Majoras aiškino, kaip atrodo valstybės gynimo modelis ir kas gintų mūsų šalį karo atveju. Viską galima padalyti į tris segmentus – pirmiausia smaigalyje yra Lietuvos kariuomenė, jos yra ganėtinai nedaug – 20 tūkst. Toliau – organizuotas rezervas, t. y. visi tie, kurie yra tarnavę kariuomenėje, atlikę privalomąją tarnybą, buvę ar esami savanoriai. Trečioji dalis – tai individualus rezervas, tai yra, žmonės, kurie galbūt ir nėra tarnavę dėl kokių nors priežasčių, bet jų dvasia penkis kartus didesnė negu vieno kario. Tai medžiotojai, šratasvaidininkai, šauliai ir kt. – šie asmenys tikrai paraštėse neliks ir jų yra labai daug.
„Taikos metu kariuomenės užduotis – rengti organizuotą rezervą, todėl vėl yra grąžinti šauktiniai, nes priešingu atveju, jeigu nėra šauktinių tarnybose, tai organizuoto rezervo padaryti neįmanoma. Nėra iš ko sukomplektuoti“, – teigia L. Idzelis.
Majoro teigimu, Lietuvai reikėtų 60 tūkst. organizuoto rezervo. Kodėl? Atsakymas slypi elementarioje strategijoje – jeigu Rusija norėtų pulti Lietuvą, kurioje yra 60 tūkst. organizuotas rezervas ir 20 tūkst. profesionalių karių, tai turėtų siųsti pusę savo kariuomenės. Iš kur tokie skaičiai?
Pasak L. Idzelio, prie vieno kariškio reikia dėti penkis, taigi 80 tūkst. kariuomenei nugalėti reikia 400 tūkst. karių. Ar kas nors siųs pusę savo kariuomenės į nedidelę šalį?
Šauktinių grąžinimas – tai atgrasymas. „Kuo mes daugiau apsiginkluosime, kuo rimčiau žiūrėsime į gynybą, tuo labiau būsime užtikrinti savo saugumu, – sako L. Idzelis. – Jeigu mes iš tikrųjų atrodysime kaip maistas, anksčiau ar vėliau mus suvalgys.“

Rusijos kariniai metodai – Gruzija ir Ukraina
Šiuo metu skaudžiausia tema – tai Ukraina, tačiau nuo Rusijos nukentėjo ne tik ji, bet ir Gruzija.
Pasak L. Idzelio, Rusijos kariavimo metodai yra negailestingi ir žiaurūs. Štai Gruzijos konfliktas 2008 m., kai rusai įsiveržė į Gruziją ir ką pirmiausia padarė. Užėmė policijos nuovadas, ten esančius kompiuterius ir gavo individualią informaciją apie žmones.
„Tai yra pagrindinis ginklas. Jie jungėsi prie duomenų bazių, žiūrėjo, kam yra ginklai išduoti savigynai, medžioklei. Kodėl? Tam, kad juos visus paimtų greičiau, – sako L. Idzelis. – Juk reikia užkirsti kelią pasipriešinimui – paimti ginklus. Ginklų nebelieka, nėra su kuo priešintis – su lazda nepriklausomybės neapginsi.“
Dabartinis mūsų pavyzdys – Krymo aneksija. Visi stebisi, kaipgi ukrainiečiai pasidavė, atidavė Krymą, kodėl jie nesipriešino. „Rusijos žvalgyba pastarąjį dešimtmetį surinko informaciją apie kariškių, ypač apie vadų, gyvenamąsias vietas, – pasakoja kariškis. – Kai įsiveržė vadinamieji žalieji žmogeliukai, t. y. rusų specialiosios pajėgos, paprasčiausiai nusiplėšę emblemas, jie pasidalijo adresus visų vadų ir skambino, pavyzdžiui, kokio ukrainiečių kariuomenės bataliono vado žmona vyrui: dabar čia yra separatistas, man įrėmė į nugarą „kalašnikovą“, dukrai pakišo peilį po kaklu, šausi – tai mūsų daugiau nebematysi.“
Rusija kariauja asimetrinės kovos būdais, kitaip sakant, nešvariais karo būdais – samdo agentus, banditus ir kovoja kaip, pavyzdžiui, „al qaeda“ organizacijos.