Ilzė Volontė ir Maris Čačka „Laiptų galerijoje“ surengė devintąją bendrą tekstilės kūrinių parodą.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
„Laiptų galerijoje“, pagal gražią tradiciją surengti Latvijos Nepriklausomybės dienos išvakarėse latvių menininkų parodas, atidaryta menininkų iš Daugpilio Mario Čačkos ir Ilzės Volontės kūrybos darbų paroda ƒ„9“ nustebino ir sužavėjo šiauliečius.
Vaikščiojant tarp vienų įspūdingo dydžio, kitų mažesnių tekstilės darbų ne vienam žiūrovui parūpo, kaip ir kodėl vieną darbą gali sukurti du, rodos, skirtingi menininkai: grafikas ir profesionali tekstilininkė. Juolab kad čia pat eksponuojami jų pavieniui sukurti tekstiliniai pano akivaizdžiai skyrėsi savo stilistika nuo bendrai padarytųjų.
Apie tai ir buvo kalbama interviu metu.
Ilzė Volontė: Į į šią parodą mes atvežėme 22 tekstilinės aplikacijos darbus. Darbus, aišku, galima vadinti ir tekstilės koliažu, ir tekstilės mozaika. O pirmoji mudviejų bendra paroda, kurioje pristatėme tokio pobūdžio darbus, įvyko 2008 metais.
Tai mes pradėjome kaip žaidimą, todėl net keleto pirmųjų mudviejų parodų pavadinimų buvo susiję su žaidimu: „ Žaidimas“, „Pažaidimai“ ir t. t.
Viską tada mes vadinome žaidimu, nes buvo mudviem viskas įdomu, nes nežinojome, kuo pradėtas darbas baigsis. Rezultatas pradėdavo aiškėti tik kūrybos proceso-žaidimo metu.
Maris Čačka: Šioje parodoje eksponuojame 2011-2013 metais sukurtus darbus. Tik Ilzė nepasakė, kad šitame tekstilės darbų kūrimo procese-žaidime daugelį darbų sukūrėme kartu dirbdami. O tai buvo daroma taip: vienas iš mūsų pradėdavo, antrasis tą darbą papildo, paskui vėl pirmasis papildydavo jį ir taip toliau. Tai buvo panašu į žaidimą šachmatais ar šaškėmis, kol būdavo sukuriamas visas darbas.
Tačiau mes kuriame ir atskirai – šioje parodoje irgi yra tik mano ir tik Ilzės sukurtų darbų, kaip ir bendrai sukurtųjų.
Mudu unikalūs tuo, kad daugiau taip dviese dirbančių tekstilės meistrų Latvijoje nėra. Nors gal tokių yra Lietuvoje.
Tai bendrai kurdami jūs neturite eskizo?
Maris Čačka: Turime tik pirminę idėją, kurią mudu aptariame žodžiu, pasirenkame aplikacijai būtinas medžiagas ir - pradedame žaidimą.
Ilzė Volontė: Taip, tai ir yra žaidimas: apžaisti ir aptarti idėją, o proceso metu ją papildyti.
Ir kelinta yra tokio „žaidimo“ metu sukurtų tekstilės darbų ši paroda?
Maris Čačka: Tai devintoji mūsų bendra paroda, kaip ji ir pavadinta. Aštuonios parodos buvo Latvijoje ir Baltarusijoje.
Ilzė Volontė: Ir Lietuvoje mes savo darbus pristatome ne pirmą kartą – buvo paroda Klaipėdoje, „Baroti“ galerijoje.
Tikriausiai šie darbai turi šeimininkus?
Maris Čačka: Kol kas tai mūsų asmeninė kolekcija.
Ilzė Volontė: Bet mūsų darbus jau yra įsigiję muziejai. Tad gal dešimtajai parodai ir teks eksponatus susirinkti iš juos įsigijusiųjų.
Maris Čačka: Manau, kai jau būsime seni ir mums norėsis pamatyti savo kūrybos retrospektyvą, prisiminti, kaip mes kartu ir po vieną dirbome ir kai naujų darbų jau nebepajėgsime produktyviai kurti, tada jau turėsime savo darbus iš įvairių vietų susirinkti.
Beje, o bendrų darbų pavadinimus irgi kuriate kartu?
Ilzė Volontė: O taip, pavadinimai irgi yra bendra kūryba.
Maris Čačka: Kai kurie pavadinimai gimsta proceso metu, nors baigiant darbą pavadinimas gali kiek pasikeisti ar būti papildytas. Yra ir tokių darbų, kurių pavadinimai buvo aiškūs nuo pat pradžių – tada paprastai jie sutampa su pirmine idėja.
Visaip būna. Bet svarbiausia, kad visi mūsų darbai ir jų pavadinimai yra vieningos stilistikos, todėl nauji darbai puikiai įsilieja tarp anksčiau padarytųjų į bendrą visumą. Todėl mes galime sau leisti daryti ekspoziciją iš iš per trejus metus sukurtų darbų – iš principo jie vieni kitiems netrukdo.
Per kelerius metus mano su Ilze braižas, stilius susiliejo ir koloritas tų medžiagų, kurias mes naudojame, vieni kitiems neprieštarauja, o tik papildo.
Įdomu, kad naudojate nemažai kailio?
Maris Čačka: Tas kailis taip pat yra žaidimas, eksperimentas. Mums norėjosi pamatyti, kaip kailis atrodo jau tokiame darbe, kuris nėra nei drabužis, nei aksesuaras.
Kai pirmą kartą parodoje pristatėme darbus su kailio detalėmis, tai ir abu pasavo drabužius papuošėme kailio detalėmis.
Ilzė Volontė: Taip, esame ne tiek mažai sukūrę darbų su kailiu.
Dažnai manoma, kad tekstilės dirbiniai turi būti panaudojamai praktiškai.
Maris Čačka: Tai ne įprasti kilimai. Tai paveikslai, kabinami ant sienų, kaip dekoratyvūs interjero akcentai. Nors turiu pripažinti, kad pirmosioms parodoms darėme dalį praktiškai panaudojamų darbų – tekstilės dizaino kūrinių. Buvome tada sukūrę ir servetėlių, ir fotelį, ir kailinę pagalvę. Ir kilimą iš kamščių, kurį buvo galima naudoti piknike kaip patiesalą.
Įvairių darbų esame sukūrę. Tačiau darbai, kurie eksponuojami šioje parodoje atstovauja šiuolaikinės tekstilės tendencijoms, kurios pasaulyje yra aktualios. Mes stengiamės savo darbus pateikti būtent per šią prizmę.
O namus puošiate savo sukurtais tekstilės darbais?
Ilzė Volontė: Kadangi mano šeima didelė – trys dukrelės, todėl mūsų namuose ant sienų yra tik vaikiški piešiniai. Tačiau vėliau, žinoma, kabės ir mano ar kartu su Mariu sukurti darbai.
Maris Čačka: O mano namuose yra Ilzės padovanotų darbų, mano darbovietėje – didelių iš kamščių padarytų ir kabo pora mano darbų, kurie arba ruošiami parodoms, nes reikia pažiūrėti, ar juos reikia dar keisti, papildyti, arba iš jau vykusių parodų sugrįžusių darbų.
Jūsų darbai didelio formato, todėl tikriausia nelengva juos gabenti į parodas?
Ilzė Volontė: Dabar mes jau stengiamės kurti darbus tokio dydžio, kad juos būtų galima be problemų pervežti iš vienos vietos į kitą. Pasimokėme pirmosiose savo parodose, kai paaiškėjo, kad labai sudėtinga gabenti didelio formato tekstilės darbus, ištemptus ant rėmo, sakykim, iš Daugpilio į Rygą. Tada ir supratome, kad reikia daryti tokius darbus, kurie nekeltų pernelyg didelių problemų parodos mobilumui.
Maris Čačka: Tai ir pradėjome daryti tokius, kuriuos būtų galima susukti į ritinius, sulankstyti, o paskui juos parodoje gražiai išvynioti.
Prisimenu, kad iš pradžių darbų net su metaliniais rėmais ir juos buvo įmanoma tik dideliu autobusu vežti. Todėl du tokie darbai buvo eksponuoti tik dviejose parodose ir dabar jau gal trejetą kabo vienuose Daugpilio kultūros namuose.
Jei tekstilė jums yra žaidimas, tai iš ko duoną valgote?
Maris Čačka: Ilzė yra profesionali tekstilininkė ir ji dirba Daugpilio universiteto Meno ir dizaino fakultete dėstytoja. Aš pagal pirmąją specialybę esu pedagogas, pagal antrąją – grafikas.
Ir kaip jūs pradėjote bendradarbiauti, kartu kurti tekstilės darbus?
Ilzė Volontė: Mes daug metų - septyniolika - kartu dirbome universitete, tik prieš pusantrų metų Maris išėjo į kitą darbą, kuris labiau susijęs su daile. Taigi buvome daug metų pažįstami, kolegos, kai nusprendėme kartu kurti.
Maris Čačka: O aš dar buvau Ilzės studentas – tai ji mane tekstilės pagrindų mokė. Todėl manyčiau, kad pradėti kartu kurti buvo logiškas sumanymas.
Ir kartu nusprendėte devintąją savo parodą surengti „Laiptų galerijoje“?
Maris Čačka: Gal ne visai taip. Tiesiog aš prieš trejus metus dalyvavau „Laiptų galerijos“ organizuotame „Šiaulių Monmartro respublikos“ plenere, kurio metu pasikalbėjau su galerijos direktore apie čia rengiamas latvių menininkų parodas Latvijos Nepriklausomybės dienai.
Tada aš ir parodžiau mudviejų su Ilze įvykusios parodos elektroninį katalogą – galerijai mūsų darbai patiko ir mes buvome pakviesti surengti parodą.
Tad dabar iš karto ir atvežėme šiuos darbus, nes jau žinojau, kokios čia erdvės.