Zita KATKIENĖ

Vandos Kavaliauskienės Katinų muziejaus įkūrėja ir jo puoselėtoja Vanda Kavaliauskienė iki paskutinės dienos – 88-ojo savo gimtadienio gyveno aktyvų, visuomenišką gyvenimą. Daug miestui nuveikusi ir jo vardą pasaulyje garsinusi šiaulietė valdžios parama ir dėmesiu nebuvo maloninama: du kartus šiauliečiai Vandos Kavaliauskienės kandidatūrą buvo pateikę miesto Garbės piliečio vardui gauti, tačiau komisija jos kandidatūros nepatvirtino. Neištiesė pagalbos rankos Savivaldybė ir tada, kai ji kreipėsi finansinės paramos knygai apie giminės istoriją išleisti. Šiandien knygos rankraštis dar nebaigtas, pavadinimas dar galvojamas. Vandos Kavaliauskienės atminimu teks pasirūpinti gyviesiems. Ar pakaks supratimo, sąžinės ir garbės tiems, kurių rankose šiandien dvasingos, garbingos, orios, aristokratės išore ir siela šiaulietės atminimas, Garbės šiaulietės vardą  pelniusios be niekieno malonės. 

Jos, Vandos Kavaliauskienės, dar buvo pilna visur – du kartus per savaitę dirbdavo muziejuje, miestas švenčia J. Janonio gimnazijos jubiliejų – ir Vanda Kavaliauskienė drauge su visais, Jovaro muziejuje vyksta renginys – ir Vanda Kavaliauskienė drauge, „Senjorų“ klubas organizuoja renginį, ir miesto senjorė Vanda Kavaliauskienė – pirmose eilėse, Gamtininkų centro 20-asis jubiliejus, ir ji, Vanda Kavaliauskienė, kviečiama dalyvauti...

Jei ir nespėdavo kur ateiti, tai pasiaiškindavo, jog visiškai neturi laiko. Vandos Kavaliauskienės katinų muziejaus naujoji vadovė Asta Lukošiutė sako, jog tik knygos rašymas ją atitraukdavo nuo kasdienybės. Tačiau jei jau negalėdavo ateiti – visada paskambindavo, pasidomėdavo ir visada paklausdavo, kaip katinėliai gyvena.

„Buvo visada kaip draugė, nors tarp mūsų – nemažas amžiaus skirtumas“, - sako A. Lukošiutė, netikėtai supratusi, kaip stigs visada gero žodžio, nuoširdumo ir to didelio optimizmo bei meilės gyvenimui, kuriuo visada spinduliavo V. Kavaliauskienė.  

Ir taip - iki pat gimtadienio, lapkričio 23-iosios. Gal savaitę iki jo jautėsi blogiau, nes vargino virškinimo problemos. Tačiau gimtadienis neliko nepaminėtas. Algirdas ir Birutė Musneckiai aplankė jaunystės draugę, pasveikino. „Pyragu pavaišino, dar per kiemą ji mus palydėjo“, - vakar netiki dar realybe B. Musneckienė, nes apie neseniai sveikintą ir kalbintą žmogų jau reikia kalbėti būtuoju laiku.

Tačiau akylesnieji artimi draugai matė, jog garbinga šiaulietė nežada su saule gyventi: prieš dvejus metus padovanojusi miestui savo sukauptą Katinų muziejaus ekspoziciją ji sakė: „Aš atlikau tik pilietinę pareigą...“. Likusi be muziejaus Vanda Kavaliauskienė daugiausia laiko skyrė ne poilsiui, bet savo giminės istorijai įamžinti – ji ne tik ranka rašė knygą, bet ir surinko visus dokumentus, nuotraukas ir kruopščiai juos sugrupavo.

Nuotraukas, dokumentus, garbės raštus fotomenininkas Algirdas Musneckis jau nukopijavo, įrašė į diskus, atnešė knygos autorei. Tačiau pati autorė knygos išleisti nespėjo – stigo lėšų, Savivaldybė taip pat nepadėjo, nors ji prašė pagalbos.

Savivaldybė apskritai nesišvaistė dėmesiu miestui muziejų dovanojusiai šiaulietei. Nors jos kandidatūra prieš ketverius ir daugiau metų du kartus buvo pateikta miesto Garbės piliečio vardui gauti, tačiau komisija jos kandidatūrą atmetė. Artimai su V. Kavaliauskiene bendravę žmonės sako, jog tai jos nenuliūdino. „Nereikės į susirinkimus vaikščioti“, - šmaikštaudavo miesto Garbės piliečio vardo darbais, o ne žodžiais nusipelniusi šiaulietė.  

Vos baigusi Šiaulių mergaičių gimnaziją Vanda Jurevičiūtė nuėjusi dirbti į vaistinę mokine, nes tėvelis labai norėjo, kad nors vienas iš keturių jo vaikų pasirinktų vaistininko kelią. Tokia buvusi tvarka - prieš mokslus reikėjo trejus metus atidirbti vaistinėje mokine. Per tuos metus teko palaidoti ir tėvelį, ir mamą, tad tolimesnį gyvenimo kelią teko įveikti be jų pagalbos.

Išvyko mokytis į Kauną, kur baigė prie Vytauto Didžiojo universiteto rengtus farmacininkų kursus. Vėliau baigė ir Felčerių-akušerių mokyklos Farmacijos skyrių. Didžiausias sutapimas buvęs tai, jog po penkiasdešimties metų ji baigė tą patį Maskvos farmacijos institutą, kuriame mokėsi ir tėvelis.

Dirbti teko ne tik vaistinėje. Dirbta ir vaistų sandėlyje, Farmacijos valdyboje, kur nueitas kelias nuo inspektorės iki valdytojos. Ji buvo išrinkta bei dirbo miesto Taryboje, aktyviai dalyvavo miesto Moterų taryboje, nuolat sukosi miesto kraštotyrininkių veikloje. Vanda Kavaliauskienė tapo ir penkioliktąja Mikelio premijos laureate - šia premija pagerbiami labiausiai nusipelnę kraštotyrininkai.

Gauta ji už Katinų muziejų, kurio atsisakiusi nusprendė pagerbti ir savo tėvo Stasio Jurevičiaus, garsaus provizoriaus, pedagogo, pirmojo lietuvių kalba parašyto chemijos vadovėlio autoriaus, atminimą. Gimtajam miestui padovanojusi brangią ir vertingą kolekciją tikėjosi, kad šiandieniniai  miesto gyventojai ir ateinančios kartos galės lankyti Katinų muziejų ir džiaugtis jos surinkta kolekcija.

Dovanojamų eksponatų sąraše buvo 3899 muziejaus eksponatai, iš kurių pirmasis į muziejininkės rankas pateko 1962 metais, tai buvo iš Zakopanės draugės parvežta katinėlio skulptūra. Kačių skulptūrėlės - molinės, medinės, porcelianinės, paveikslai ir daugybė daiktų su katyčių atvaizdais. Šiaulių jaunųjų gamtininkų centre įsikūrusiame muziejuje ir šviestuvai, ir kėdės - taip pat katinai. Katinėlių atvaizdai ir spalvotuose vitražuose, ir laiptų turėklų ornamentuose.

Po šešerių metų farmacininkės Vandos Kavaliauskienės kolekcijoje eksponatų jau buvo tiek daug, kad kilo mintis ir muziejų kurti. Tad 1968-aisiais buvo suformuota muziejaus kolekcija. Apie šią kolekciją rašė ne tik beveik visi sovietinės Lietuvos laikraščiai. Rašė ir Maskvos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos spauda. O kiek dar nežinomų leidinių minėjo katinų kolekcininkės vardą, nes kolekcijos apžiūrėti atvažiuodavo ekskursijos iš visų Sąjungos respublikų.

1990 metų gegužės 17 dieną Šiaulių miesto meras Kazimieras Šavinis perkirpo Katinų muziejaus atidarymo juostą. Informacija apie muziejų paplito po visą pasaulį, tad į muziejų pradėjo plaukti eksponatai iš pačių įvairiausių žemės kampelių: Kanados, JAV, Meksikos, Kubos, Anglijos, Portugalijos, Prancūzijos, Japonijos, Kinijos, Australijos ir Afrikos. Atkeliavo atvirukai, skulptūrėlės, kalendoriai, pašto ženklai, indai, vazos... Ir visi su katinų atvaizdais. Tokie muziejai pasaulyje yra tik Šveicarijoje ir Olandijoje. Ir trečias - Žuvininkų gatvėje Šiauliuose. Daugiau nei 15 tūkstančių lankytojų per metus aplanko muziejų, ir tarp jų - ne tik Lietuvos vaikai.

Keisti aktyvų gyvenimo būdą Vanda Kavaliauskienė nusprendusi po to, kai susilaužė ranką. Iš aktyvaus gyvenimo teko pasitraukti ir beveik penkis mėnesius praleisti gydymo įstaigose. Grįžusi iš jos jautėsi blogiau, o darbo - begalė. Muziejuje daug ekskursijų, daug susitikimų, tad po darbo dienos norisi poilsio. Bet nėra tam laiko - dar prieš traumą pradėta rašyti knyga apie savo šeimos istoriją. Tad ji ir tapusi dar viena priežastimi pasitraukti iš aktyvaus darbo muziejuje.

Atsisakiusi muziejaus vedėjos pareigų nesibaimino, nes jautė, kad muziejus patikėtas į patikimas rankas. Tad ji daugiau laiko skyrė knygai, kuriai rašyti buvo pati sukaupusi labai daug medžiagos. Ypač svarbu prisiminti giminės šaknis - senelių gyvenimą, kurie buvo kilmingi. Deja, mažai kam tai rūpėjo, kai senieji giminės žmonės dar buvo gyvi, tad niekas ir nepasirūpino giminės šaknis atsekti. Pati V. Kavaliauskienė nuo dvejų metukų gyveno Šiauliuose. Tėvelis dirbo vaistinėse, Šiaulių gimnazijoje dėstė chemiją, pats parašė bei išleido pirmąjį organinės chemijos vadovėlį. 

Šatrijos gatvėje Jurevičiai įsikūrė tada, kai Vandai buvo vos keleri metukai. Tada čia buvo pasodintas ir ąžuolas, ošęs V. Kavaliauskienei visą gyvenimą – iki paskutinės dienos. Visas gyvenimas ir prabėgo miesto centre. Tik karo metu, kai vyko Šiaulių bombardavimas, šeima traukėsi iš Šiaulių. Medinis namas nors ir apdegė, tačiau išliko.

Išliko ir ąžuolas, kurį mama su tėveliu sodino tėvo jubiliejaus dieną. Dabar ąžuolas išskleidė šakas per visą kiemą, o išradinga dukterėčia Luana Jurevičiūtė, su kuria gyvena po vienu stogu, jį tarsi sudvasino, priklijuodama akis, nosį ir burną. Dukterėčiai liko ir namie gyvenanti katė, su kuria Vanda Kavaliauskienė gyveno tarsi su artimiausiu šeimos nariu.

Iš gyvenimo, V. Kavaliauskienė sakiusi, turėtų būti ir jos rašomos knygos pavadinimas, kuris ir liko nesugalvotas. Ar knyga bus pavadinta autorės siūlytu pavadinimu „Gyvenimas po ąžuolu“, o gal „Į Šatriją pas Jurevičius“, - dar negali pasakyti ir knygos redaktorė Aldona Sireikienė, ypač apgailestaujanti, kad drauge prieš trejus metus pradėto darbo drauge baigti nepasisekė.

„Labai kruopšti, labai raštinga, gražus stilius ir vaizdinga kalba“, - kalbėjo A. Sireikienė vakar, jau žinodama, kad knygą baigti ją įpareigojusi pati jos autorė: „Ji man paskambino ir telefonu pasakė: „Aš tave įpareigoju baigti knygą“. Artimiesiems prieš pat mirtį Vanda Kavaliauskienė sakiusi, jog „Dabar gydytojų konsiliumas – Dievo aukštybėse“. Ir šio konsiliumo sprendimas nebuvo palankus tikrai miesto aristokratei, gyvenusiai ne materialių, bet dvasinių vertybių pasaulyje.