Romualdas BALIUTAVIČIUS

Dėl daugelio priežasčių kuriasi gyvenamųjų rajonų žmones jungiančios bendruomenės - drauge lengviau kovoti su negerovėmis, siekti užsibrėžtų  tikslų, palaikyti rimtį ir tvarką viešojoje erdvėje.

Lieporių  bendruomenės centras įkurtas prieš 8-erius metus. Kas daroma ir kas jau nuveikta? Su kokiais iššūkiais ir problemomis susiduriama? Pasakoja valdybos pirmininkė Elvyra Užkuraitienė.

„Bendruomenė susikūrė 2002 metais. Prie Šiaulių universiteto veikusi aktyvių moterų grupė parašė projektą, kuriuo norėta išjudinti žmones.  Jei gerai beatsimenu, mūsų bendruomenė mieste įsikūrė pirmoji, o rėkyviškė bendruomenė susibūrė kiek vėliau. Iniciatyvinė grupė sušaukė visuotinį susirinkimą, buvo išrinkta valdyba. Norėta, kad pirmininkautų Aukštabalio vidurinės mokyklos direktorius Ivoškus, tačiau jis atsisakė, motyvuodamas dideliu užimtumu. Tada pasiūlė mane”.

Iš pradžių  buvo planuota suburti daug sekcijų: darbui su vaikais, su jaunimu, puoselėti kultūrinę ir socialinę veiklą, aplinkosaugą – daug darbo grupių. Pabandėm valdyboje pasiskirstyti, kas už ką atsakingas, tačiau greitai paaiškėjo, kad per menkos jėgos viską aprėpti. „Ilgainiui viskas savaime „susidėliojo”. Liko tai, kas svarbiausia. Pavyzdžiui, aplinkosauginė veiklos kryptis: parkelio tvarkymas, antrinių žaliavų rūšiavimas, kurį mes pradėjome dar gerokai prieš tą visuotinį atliekų rūšiavimo vajų”, - teigia E. Užkuraitienė.

„Nelabai. Sunkmetis, savivaldybė visai numažino ir tą nedidelį finansavimą, kuris buvo. Daug kas laikosi tik žmonių pilietiškumo bei entuziazmo dėka, kaip dažnai būna”.

Paprašyta išskirti bent kelis „aktyvistus”, pirmininkė pamini buvusį  istorijos mokytoją Vytautą Mažeiką, nemažai prisidėjusį prie istorinės atminties išsaugojimo, taip pat Danutę Mažeikienę, Aldoną Liepienę, Genovaitę Balnienę, Birutę Vitkienę, nuo pat pirmų dienų veiklon įsijungusį Praną Adomaitį, Ireną Labanauskienę, Stasį Ulčiną...

Ar renkamas nario mokestis?

„Iš pradžių nenorėjome gąsdinti žmonių – nerinkome, - sako E. Užkuraitienė. -  Juk kur bepasisuki, visi ir visomis progomis reikalauja pinigų. Tokia politika. Vėliau visgi mokestį įvedėme. Kiek turime aktyvių narių, pasakyti negalėčiau – į susirinkimus ateina apie šimtas žmonių”.

Paklausta, kuo „kvėpuoja“ bendruomenės centras, E. Užkuraitienė  tęsia: „Rengiame bendrus renginius su mokykla, tokius kaip Žemės dienos minėjimas, Inkilų iškėlimo šventė, piešinių konkursas. Vėliau darbelius eksponavome bibliotekos languose ir kitur. Į įvairius renginius, paskaitas apie sveikatą, susitikimą su psichologu pakvietėme pagyvenusius bendruomenės žmones”.

Bendruomenė  rašė projektus bei išleido tris leidinukus: „Lieporiams 41 metai”, „Lieporių paribiais” (apie istorines atmintinas vietas) ir „Lieporių mikrorajonas”. Leidiniai skiriami bendruomenės nariams, skatinant domėjimąsi istorine praeitimi. Juk dar ne taip seniai, kur dabar išaugo miestas, plytėjo kaimas, daržai. Buvo rasta 1853 m. matininko Pavlovskio sudarytas dvaro žemių planas, su numeruotais sklypais, gyventojų pavardėmis.

„Kreipėmės į savivaldybę dėl Lieporių rajono: sutvarkyti baseiną priešais kolegijos pastatą, parengti Lieporių parko vystymo projektą, sutvarkyti teritorijas, atgaivinti apleistas sporto aikšteles, o prie šaligatvio palei Tilžės gatvę sutvarkyti arba pastatyti naujus suolus”.

Pasak E. Užkuraitienės, kai kur yra baisūs, ištrupėję šaligatviai – kojas galima išsisukioti. Dėl to irgi buvo surašytas prašymas, siūlant įpareigoti greta esančių parduotuvių savininkus ir kitus verslininkus pasirūpinti šaligatvių būkle.

„Į Lieporių rajoną niekas pernelyg dėmesio nekreipia. Savivaldybė neturi pinigų, ir tarsi viskas tuo pasakoma. Per prabėgusius 40 metų ne kažkas čia buvo daroma”, - teigia pašnekovė.

„Su kokiomis problemomis dar susiduria Lieporių bendruomenė? Dėl ko dažniausiai į valdybą kreipiasi gyventojai?” - klausiame.

E. Užkuraitienė:  „Ilgą laiką bendruomenė neturėjo patalpų, kas negalėjo neatsiliepti jos veiklai. Žmonės klausdavo: „Kur jus rasti”? - Kas belikdavo? Pasikviesti į namus?

Kartą  papuošus kalėdinę eglę, mums paskambino: „Eina „bachūrai”  užsikišę už striukių pavogtus „bumbulus” - t. y. eglės papuošalus. Kitas paskambino policijai... Vaikinukus sulaikė, kiek prisimenu. Išeitų, ne visi žmonės abejingi daromam blogiui ir ne visiems viskas „vienodai”...

Savo laiku gyventojai skųsdavosi alaus baro „Lielupė” kaimynyste, kai išėję  iš baro girti triukšmaudavo arba teršdavo už kampo, apsivemdavo ir t. t. O juk visa tai matydavo ir vaikai... Rašėme raštus, bandėme paveikti ir skatinti problemos sprendimą”, - kalba E. Užkuraitienė.

Teko valdybos pirmininkei pakovoti ir dėl neatsakingo šunų vedžiojimo parkelyje: yra kas paleidžia savo augintinius be antsnukių. Žmonės bijodavo ten vaikščioti. Žinoma, dažnas šuns savininkas garsiai šaukia, jog bijoti neverta, „šuva geras ir nieko nedaro”, tačiau juk ne kiekvienam malonu, kai aplink kojas šmirinėja veršiuko dydžio amsiai, tegul ir labai geri... Nežinia, kas gali šauti  šuns galvon.

„Įrengėme šunų vedžiojimo aikštelę, bet ji kažkaip nelabai prigijo, - konstatuoja E.  Užkuraitienė. - Dažnas savo keturkojį draugą ir toliau linkęs vedžioti po daugiabučio kiemą”.

Rudenį  Lieporių bendruomenės centras planuoja susitikimą su miesto valdžia. „Norime, kad jie atvyktų ir mums kažką pasakytų”, - sako Lieporių bendruomenės centro pirmininkė.

Ar nebijote, jog atėjus naujiems miesto vadovams, bus pamiršti visi pažadai?

„Taip ir būna... Tęstinumo nėra. Tada mes vėl iš naujo rašome prašymus... Sukasi ratas, ir kažkas vis vien pajuda iš vietos. Trūksta pinigų, bet kažkada juk turi viskas atsigauti?” - nepraranda tikėjimo geresne ateitimi pašnekovė.