Zita KATKIENĖ

Kadangi Šiaulių miesto savivaldybė oficialius sausio 13-osios minėjimo renginius penktadienį organizavo darbo dienos viduryje ir šviečiant saulei degino Laisvės gynėjų atminties laužus, sutemus ir pasibaigus darbo dienai į skverą prie Savivaldybės rinkosi tie, kurie jau du dešimtmečius tą dieną vadina savo antruoju gimtadienu ir visada stengiasi paminėti be oficialių kalbų ir pompastikos.

Apie pusę aštuonių atėjo būrelis vaikų su dviem suaugusiais žmonėmis. Visi giedojo „Tautišką giesmę”. Po pusvalandžio į skverą atėjo būrelis suaugusių žmonių. Viena iš Sąjūdžio pradininkių Šiauliuose Irena Vasinauskaitė – drauge su tais, kurie nespėjo į oficialų minėjimą, nes dirbo. Tačiau jiems ypač svarbu paminėti tą dieną, daugeliui tapusią antruoju gimtadieniu, nes jie į kovą už Lietuvos laisvę stojo rizikuodami savo gyvybėmis.

Žmonės atėjo nešini savo malkomis, kitas – ir degiojo skysčio buteliu bei skardos lakštu laužavietei krauti.

„Mes nespėjome prie didžiojo laužo, kuris buvo degamas dieną“, - sako Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos savanoris Robertas Biliūnas, kartu su kolegomis atėjęs į aikštę paminėti jam ypač svarbios dienos, kurios laužai širdyje dega jau du dešimtmečius.

Tada, 1991-ųjų sausio 13-ąją, laisvės gynėjui R. Biliūnui buvo 20 metų, Remigijui Juškevičiui – devyniolika. Jie abu buvo su tais, kurie 1991-ųjų sausio 14-ąją rinkosi prie Petro ir Povilo bažnyčia tada vadintos Šiaulių katedros ir vyko ginti Aukščiausiosios Tarybos.

„Mes važiavome sausio 14 dieną – buvome pakaitinė pamaina“, - prisimena laisvė gynėjas, puikiai žinojęs, jog jeigu reikės – pasiryžęs už Lietuvą paaukoti savo gyvybę.

Šiandien savanoris džiaugiasi, jog jo gyvybė buvo išsaugota, tačiau tos kovų dienos liko širdyje visam gyvenimui.

„Mes sausio 12-ąją visada važiuojame į Lietuvos parlamentą, kuriame vyksta minėjimas, o 13-ąją minime savo mieste“, - pasakoja savanoriai, apdovanoti Sausio 13-osios atminimo medaliais bei Armijos kūrimo medaliais.

„Teko per tuos du dešimtmečius būti ir be darbo, teko būti ir be pinigų, tačiau niekada nebuvau nusivylęs Lietuva“, - sako savanoris R. Biliūnas, pasiryžęs saugoti Lietuvą ir, jei prireiks, vėl už ją kovoti. Ir save vadinantis tikru Lietuvos patriotu, nors tai šiandien ir nebėra populiaru. 

Apie trisdešimties šiauliečių būrys, susirinkęs prie savo pačių sukurto laužo, dalijosi prisiminimais, aptarė šių dienų aktualijas. Jokių oficialių kalbų, jokių viešų įsipareigojimų. Nes čia pusvalandžiui susirinkusių žmonių lūpose žodžiai „patriotas“, meilė Lietuvai“ niekada nebus nuvalkioti, niekada nebus tariami vien dėl skambumo.

Oficialumų, pasak Irenos Vasinauskaitės, nereikia tiems žmonės, kurių širdyse plevena meilė Lietuvai, kurie tikrai džiaugiasi iškovota nepriklausomybe. Net ir „Tautiška giesmė”, skambėjusi šių žmonių lūpose, tikresnė, prasminga.