Romualdas BALIUTAVIČIUS
„Klausyk, Zuiki, ar tau neatrodo, jog esi kupranugaris?” - paklausė firmos „Įžymybių apatiniai” vadovas buhalterio.
„Ką... Ką jūs, pone viršininke! Anoks aš kupranugaris. Nesuprantu, kaip jums ir tokia mintis šovė į galvą? Esu keturių vaikų tėvas, Lietuvos Respublikos pilietis, kaskart sąžiningai einu balsuoti. Ir pasą galiojantį turiu...”
„Jeigu gyveni Lietuvoje ir turi pasą, dar nereiškia, kad nesi kupranugaris. Manoji pitbulė Esencija irgi pasą turi, - pro užtamsintus akinius mįslingai žvelgdamas į buhalterį tęsė firmos vadovas, tuo pat metu leisdamas iš burnos tabako dūmų ratilus. - Pasakyk man, Zuiki, nors vieną priežastį, kodėl turėčiau tavimi tikėti?“
„Aš tiesiog nesu kupranugaris, ir tiek. Nesu taip pat vilkas, nesu pelė, nesu paukštis... Kodėl turėčiau būti kupranugaris?” - bandė apčiuopti viršininko minties giją ponas Zuikis.
„O kodėl ne? Kokia buvo mergautinė tavo motinos pavardė?” - pasidomėjo viršininkas.
„Ana. Ana Kupreščenko.”
„Va, va, ką aš ir sakau: KUPRA-ščenko... Kupra, taip sakant. Jos tėvas, rasi, irgi KUPRA-ščenko buvo, reiškia, dvi kupros. Dvikupris. Taigi man ne be pagrindo kilo įtarimų... Sutik, ne be pagrindo?” - tęsė firmos vadovas.
„Betgi aš visai nepanašus į tą, kaip ten... Ir vaikštau ant dviejų kojų...” - bandė prieštarauti ponas Zuikis.
„Bet, sakyk, svajoji apie vandenį, apie šiltą paplūdimio smėlį ir saulę? Sakyk?” - neatlyžo viršininkas.
„Na, taip.. Kuris čia nesvajojame apie atostogas, tolimų šalių paplūdimius...”
„Tai ir įrodo, pone Zuiki, kad esi kupranugaris. Tu nuolat galvoji apie karštą saulę ir baltą smėlį, tolumoje išnyrančias oazes su vandeniu, kurios vėliau pasirodo esančios miražas... Ir tu eini per gyvenimą nesustodamas kaip karavanas, kaip vandens ieškanti kupranugarių vilkstinė. Argi ne taip?”
„Na, kur jau čia! Kur jau čia! Aš – žmogus! Ir pats tikriausias!”- gynėsi ponas Zuikis.
„O, taip. Žmogus – tai skamba išdidžiai, - reikšmingai palingavo galvą šefas. - Bet vis dėlto tu – kupranugaris. Išdidumo turi, šito neneigsiu. Štai pats mane laikai kvailiu, nesugebančiu atskirti, kas yra kupranugaris, o kas - žmogus... Beje, ar mėgsti valgyti žolę, na, tarkime, kad ir svogūnų laiškus, petražoles arba kopūstus?”
„Valgau, o argi draudžiama? Daug kas valgo... ir nieko. Aš – vegetaras, o žalumynai - vitaminų šaltinis.”
„Kupranugariai irgi valgo žolę, tiesa, ne tokią sultingą, - šefas buvo nepalenkiamas. - Kas visai suprantama: dykumos ir pusdykimės. Kur ten surasi kopūstų arba cukrinių runkelių! Tik saksaūlai ir baobabai... Tik riestauodegiai skorpionai ir meksikietiški kaktusai...”
„Amerikoje, pone direktoriau, nerastume natūraliai gyvenančių kupranugarių. Turiu galvoje laukinę to žemyno gamtą. o Afrikoje – natūraliai augančių meksikietiškų kaktusų”, - pataisė ponas Zuikis.
„Natūraliai – nenatūraliai. Štai, Zuiki, tu ir vėl dediesi esąs gudresnis, ir vėl mane mokai... O jeigu taip, kodėl šiandien aš – firmos galva, o tu tik amžinas buhalteris? Nepagalvojai? A?” - toliau į kampą spaudė Zuikį jo viršininkas.
Kurį laiką šefas akimis tyrinėjo buhalterį, panašiai kaip gamtininkas per mikroskopą stebi vandens laše judančias infuzorijas.
„Ir veidas tavo kažkoks... pailgas. - Po nedidelės pauzės tęsė firmos galva. - Sakyčiau, net kupranugariškas. Ir akių vokai nuleisti, šnervės didelės... Taip... Ir sprandas šeriais apaugęs. Vaikštai keistai palinkęs... Anądien mačiau, kaip eidamas per kiemą nusispjovei – labai kupranugariškas refleksas. Na, sutik, aš tavyje randu kur kas daugiau kupranugariškumų negu žmogiškumų. O jau kas kas, bet aš aplinkinius permatau kiaurai! Kaip rentgenu peršviečiu! Todėl, pone Zuiki, pakartosiu dar sykį: turiu pakankamą pagrindą manyti, jog tamsta vis tik esi kupranugaris. Dargi tavo kostiumas pilkai rusvos spalvos – kaip tik tokie būna kupranugariai.”
„Bet, pone viršininke...” - buvo bepradedąs buhalteris.
„Nesigink. Tavo pastangos gintis ir neigti mane didžiai stebina. Nemeluok ir nedraskyk akių. Juk visiems seniai aišku, kas tu toks. Jei esi kupranugaris, taip ir sakyk: „Aš – kupranugaris.” Būk, pagaliau, vyras. Turėk drąsos prisipažinti.
(Po pauzės.) Kokias cigaretes rūkai? Va, va! Ir kas gi pavaizduotas ant cigarečių pakelio? Žmogus? Smauglys? Chameleonas? Nei viena, nei kita, nei trečia! Nupieštas kupranugaris! Esu tikras, kad pamėgai šią markę ne šiaip sau. Pasąmoniškas noras, giliai užslopintas seksualinis troškimas, kaip pasakytų Froidas.“
„Na, jūs, žinote... Visai...” - sunkiai rinko žodžius ponas Zuikis.
„O argi ne taip? Kuris iš mūsų meluoja? Na gi, sakyk: „Aš esu kupranugaris!”
„Gerai, gerai... Jeigu jums taip patinka, aš esu kupranugaris!” - pasidavė ponas Zuikis.
„Šaunu! Pakartok dar sykį, garsiai.”
„Esu kupranugaris! Kupranugaris aš! Kupranugaris!!!” - rėkte išrėkė buhalteris Zuikis.
„Gerai. Seniai žinojau tavo paslaptį... Na, bet nors prisipažinai... Gali sau eiti, - tarė šefas. - O atlyginimą nuo kito mėnesio gausi mažesnį. Seniai galvoju: kam kupranugariui pinigai? Iš tiesų, kam? Šienas pigus. O žolę gali kramtyti veltui - kiek tik lenda. Jeigu norėsi papietauti, eik į skverelį ir rupšnok sveikas. Dar visai neseniai mačiau, ten tokia sultinga, žalia žolytė auga. Esu tikras, tau labai patiks.”
Kęstučio PABIJUTO pieš.
