Profesorius L. Donskis: „Aš labai kritiškai žiūriu į daugelį mūsų politikų ir politikos tendencijų, bet matydamas, kokie yra Europos politikai kituose kraštuose, galiu užtikrinti, kad blogų politikų yra visur.“
Robertos SAUDARGYTĖS nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Penktadienį Šiauliuose vykusi diskusija „Lietuvis Europoje: mažasis brolis ar lygiavertis partneris?“ sudomino daug žmonių – ne tik šiauliečius, bet ir Radviliškio, Pakruojo, Joniškio rajonų, Telšių apskrities gyventojus.
Juos sudomino ir aktuali tema, ir tai, kad diskusiją vedė Europos parlamento narys filosofas profesorius Leonidas Donskis ir šio parlamento ALDE frakcijos pirmininko pirmasis patarėjas šiaulietis Renaldas Vaisbrodas.
Abiejų prelegentų išsakytos mintys apie lietuvių tapatybę auditorijai sukėlė įvairių klausimų. Tad po diskusijos profesoriaus L. Donskio buvo paprašyta pasidalyti kai kuriomis įžvalgomis su dienraščio „Šiaulių naujienos“ skaitytojais.
- Kuo pagrįsta gan neigiama lietuvių nuomonė apie save ir savo šalį?
- Esu pastebėjęs kartais prastoką savęs vertinimo tendenciją Lietuvoje, kuri yra būdinga ir jauniems žmonėms. Tas savęs prastas vertinimas iš dalies gali būti viešo diskurso problema – kada viešumoje skamba daug neigiamų dalykų apie šalį.
Ir man atrodo tas balansas neišlaikytas todėl, kad kartais padėtis yra piešiama vos ne kaip po karo ir tikrai prasilenkiama su tikrove, kuri yra visiškai normali. Nes nėra pasaulyje šalies, kurioje nebūtų problemų. Visur jų yra. Ir Lietuvoje šviesių pusių yra pakankamai daug.
Man atrodo, kad jaunimas kaip spaustukas sugeria tas negatyvias nuotaikas ir truputėlį jas retransliuoja.
Kita vertus, jie patys gali būti patyrę ką nors negera, susidūrę su noru dominuoti, nepakankama pagarba vieni kitiems. Juk yra informacijos apie tai, kad patyčių kultūra Lietuvoje yra gaji ir stipri - Roberto Povilaičio duomenimis, Vaikų telefono linija turi ką veikti. Gal tai irgi susiję su savęs tokiu menku vertinimu.
Tai yra silpnosios pusės, gal net ir edukacinės. Gal tai reikia tobulinti.
Pats esu su mūsų menku savęs vertinimu susidūręs ir nuolat prieš tai protestuoju, nes reikia būti kritiškam, kritiškai vertinti daugelį dalykų, bet nereikia galvoti, kad gyvename absoliučiai blogoje terpėje, blogoje šalyje. Tai tiesiog netiesa.
Man atrodo, kad reikia išmokti tiesiog savo šalį mylėti, ją gerbti, tuo pat metu būnant kritiškai mąstančiu žmogumi. Tai visiškai suderinami dalykai. Aš esu tikrai atvirai kritiškai kalbantis žmogus apie daug man nepatinkančių dalykų, bet kartu nepaprastai myliu savo šalį ir jos į nieką niekada nekeisčiau.
Man atrodo, kad tie dalykai galbūt per žiniasklaidą ateina, gal yra šiek tiek populiarių laidų ar populiarios kultūros įtakos jauniems žmonės, kurie kartais prisigraibo labai, sakyčiau, lengvų nuomonių apie tai, kad viskas yra blogai aplinkui. Tarkim, kad mūsų politikai yra patys blogiausi. Tai netiesa. Aš labai kritiškai žiūriu į daugelį mūsų politikų ir politikos tendencijų, bet matydamas, kokie yra Europos politikai kituose kraštuose, galiu užtikrinti, kad blogų politikų yra visur.
Kitaip tariant, tie perdėti dalykai iš tikrųjų veda prie to bendro negatyvaus fono, kuriame žmonės truputį mechaniškai kartoja, retransliuoja girdėtus dalykus.
Todėl svarbu pabėgti nuo kraštutinumų, bet nesiūlau jokiu būdu saldžialiežuvauti ir kalbėti tik saldžius dalykus apie save ir savo aplinką. Reikia išlaikyti orų, pagarbų, kupiną simpatijos santykį su žmonėmis, su savo šalimi ir tuo pat metu kritiškai žiūrėti į daugelį dalykų – blaiviai, suaugusio žmogaus akimis.
Galbūt mes turime daugiau padirbėti su jaunais žmonėmis, kad susibalansuotų tie požiūriai.
- Bet juk ir Vakarų Europos šalyse vis dar iš aukšto žiūrima į Rytų Europos šalis, tarp jų – ir į Lietuvą.
- Manyčiau, kad tai yra laikina tendencija. Tačiau tikrai neneigsiu, kad esu susidūręs, esu stebėjęs Vakarų arogancijos Rytų Europos atžvilgiu.
Ji buvo susijusi su ta stereotipine kvailoka pažiūra - esą iš Sovietų Sąjungos ir Varšuvos bloko atėjo visi homo sovieticus tipo žmonės. O tai yra visiška nesąmonė, nes iš Rytų Europos į Europos Sąjungą atėjo didžiulė kūrybinė energija, labai daug protingų, profesionalių, šviesių, nepaprastai darbščių žmonių. Europos Sąjunga nepaprastai daug gavo iš šių šalių – daug talentų, daug entuziazmo, daug įkvėpimo. Jau visiška nesąmonė yra į juos žiūrėti kaip į antrarūšius europiečius.
Tačiau sutinku, kad tam tikros arogancijos, kuri kyla iš kvailumo ir provincializmo, tikrai būna, ypač biurokratų tarpe ar tiesiog žmonių, kurie yra mažai keliavę, mažai matę pasaulio, kurie turi savo paruoštą nuomonę apie lenką, lietuvį arba čeką.
Bet tie dalykai keičiasi. Šiandien Europos Sąjungoje niekam net į galvą nešautų kalbėti apie Lietuvą kaip apie tokią Rytų Europos šalį, kokia, tarkim, yra Albanija.
Apskritai manau, kad anglų žurnalisto ir žurnalo „The Economist“ redaktoriaus Edvardo Lukaso pastabos yra labai taiklios: jis yra pasakęs, kad Rytų Europos sąvoka yra pasenusi.
Kokie gi gali būti dabar lyginimai Lietuvos ir Albanijos arba Lietuvos ir Moldovos. Tai būtų tiesiog absurdas – Lietuva yra daug labiau panašesnė į Vokietiją arba į Suomiją negu į tas šalis arba į Ukrainą.
Ar galime šiandien, tarkime, lyginti Graikiją ir Estiją? Juk tai yra absoliučiai skirtingos šalys, todėl greičiau gal yra prasmės kalbėti apie Europos Pietus ir Šiaurę, o ne Rytų buvusią komunistinę Europą.
Manau, kad Lietuva yra atgavusi labai didelę dalį pagarbos, pripažinimo. Juolab kad dabar esame pirmininkaujanti Europos Sąjungos valstybė. O tai dar daugiau suteikia pagarbos, autoriteto mūsų šaliai.
Dabar jauni lietuviai gali drąsiai važiuoti į Paryžių, Londoną arba į Berlyną išdidžiai pakėlę galvas, kad jie yra lietuviai, o nebijodami išsižioti, jog yra iš Lietuvos.
- Sakėte, kad jūs apie trylika metų gyvenote ir dirbote įvairiose Europos šalyse ir JAV. Kada tose šalyse žmonės suvokė, kas ir kur yra Lietuva?
- Man likimas nepašykštėjo sutikti protingų, išsilavinusių žmonių – juk dirbau universitetuose. Net Amerikoje, kuri yra tokia tolima, visada buvo žmonių, kurie žinojo apie Lietuvą pakankamai daug, kad nepradėtų man pasakoti, jog Ryga yra Lietuvos sostinė ar nepainiotų Kišiniovo su Kaišiadorimis.
Labiau išsilavinę žmonės Vakaruose net gali pasakyti, kad Lietuva turi nemažą gabalą bendros istorijos su Lenkija, o kultūriškai yra pakankamai artima Šiaurės Europai.
Vakaruose, esu įsitikinęs, mūsų šalis pasidarė žinoma, kai ji 2000-aisiais tapo NATO, o 2004 metais - Europos Sąjungos nare, todėl nuo to laiko, man regis, lieka vis mažiau žmonių pasaulyje, kurie nesuprastų, kad Lietuva yra Europos valstybė.
Bet iki 2000-ųjų, sutinku, teko girdėti visokiausių kvailysčių apie Lietuvą, vos ne pasiūlymų papasakoti apie visokiausius papročius. Tarkim, kuo Lietuvoje santuokos, vakarienės iš esmės skiriasi nuo europiečių. Visiems atrodė, kad čia yra egzotika – matyt, įsivaizdavo, jog vyžoti lietuviai gyvena pirkiose ir t. t.
Visa šita vos ne postkolonijinė pažiūra į Baltijos šalis tikrai jau tapo istorija – dabar yra visai kitaip.
- Ar jūs iš tiesų nusprendėte trauktis iš politikos?
- Nusprendžiau grįžti ir vėl tapti Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi. Nusprendžiau nebekandidatuoti į Europos Parlamentą.
Jei aš pats būčiau labai veržęsis į politiką, būčiau degęs troškimu, matyt, anksti būčiau pradėjęs eiti su partija, Liberalų sąjūdžiu, ir to būčiau labai siekęs. Bet aš siunčiau signalus, kad labai ramiai į tai žiūriu – esu pasiruošęs baigti kadenciją ir užleisti kelią kitiems dalyvauti rinkimuose. Tie signalai buvo labai aiškiai nusiųsti.
Supratau aš du dalykus: pirmą - kad pats tikrai noriu grįžti ir antrą - kad partija tikrai man nemetė iššūkio reikalaudama peržiūrėti savo poziciją.
Pakankamai ramiai buvo priimta ta žinia, kad aš nebesiruošiu kandidatuoti, ir man atrodo, tai yra logiška, nes, mano žiniomis, yra norinčių kandidatuoti, o aš, būdamas ne partijos narys, neprivalau pradėti vidinės partinės konkurencijos su partijos nariais.
Anuo metu, kai kandidatavau, situacija buvo kitokia. Tada jaučiau, kad reikėjo tokio žmogaus. Gal buvo norima, kad vestų partiją į rinkimus kitoks žmogus - idėjinis liberalas, bet nepartinis, visuomenėje žinomas kaip kultūrininkas. Dabar situacija pasikeitusi ir, man atrodo, kad mano laikas yra natūraliai praėjęs – jiems reikia visai kitokių veikėjų, kitokių personažų ir aš su pagarba į tai žiūriu: politika yra politika, viskam yra savo laikas.
Manau, kad natūraliai buvau vienos kadencijos Europos Parlamento narys – aš, matyt, ne tas žmogus, kuris turėjo tapti etatiniu arba ilgalaikiu nariu. Juk netapau partijos nariu, vadinasi, tokie dalykai nesikartoja, būna tik vieną kartą.
Gavau patirties, esu labai dėkingas ir laimingas dėl jos. Ir galiu nuoširdžiai pasakyti, kad galėsiu išeiti pakėlęs galvą, nes netinginiavau, nedykaduoniavau, tapau Europos liberalų Žmogaus teisių frakcijos koordinatoriumi, dirbau su rinkėjais. Išeinu su geru jausmu, kad aš pareigą atlikau.
O toliau ramu – tiesiog grįžtu į savo profesiją, kurią labai myliu.

„Nusprendžiau grįžti ir vėl tapti Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi. Nusprendžiau nebekandidatuoti į Europos Parlamentą“, - sakė europarlamentaras L. Donskis.
Robertos SAUDARGYTĖS nuotr.