V. Katunskytė: „Ilgai dar minėsiu praėjusius 2011-uosius metus. Ne tik dėl asmeninio gyvenimo sukrėtimų, kuriuos patyriau dėl sūnaus Dariaus. Ir žurnalistų dėmesio sulaukiau vien dėl to, kad sūnus eina klystkeliais. Aš taip ir sakau: „Darykit iš jo žvaigždę, nes tai juk jis įdomus“, bet kalbinama esu aš. Puikiai suprantu, kad niekas apie jį nerašytų, jei ne mama - Vitalija, kurios reitingai kelia ir laidos reitingus...

Juokauju, žinoma, nes ir liūdna, ir pikta, tačiau ir tokia patirtis – didelis patirties bagažas, kuriuo ir dalinuosi su žiūrovais, kurie mane stebi laidose, ir su skaitytojais, kurie skaito žurnalistų rengiamus straipsnius. Krenta Vitalijos svoris – ir vėl sulaukiu dėmesio. Ir džiaugiuosi tuo, nes tikrai turiu kuo pasidžiaugti. Juk jau netekau daugiau nei pusės svorio. Nuo 180 kilogramų „ištirpau“ iki 94 kilogramų. Planuoju dar penkiolika numesti.

Manau, kad pasikeitęs mano kūno linijų „formatas“ ir tapo priežastimi kviesti į laidas. Neskaičiavau, tačiau jaučiu, kad Vilniuje praėjusiais metais praleidau daugiau dienų nei Šiauliuose. Kviečia laidų prodiuseriai, nes esu pajaunėjusi, pagražėjusi... Kai pati sau patinku, tai nėra ko abejoti, kad ir kitiems patinku.

O ir žodžių į vatą nevynioju. Reikia aštresnio, tiesmukiškesnio pašnekovo – kviečia mane. Stengiuosi neišeiti iš priimtų etiketo, saiko ir proto rėmų. Tačiau kai per savaitę tenka du kartus dalyvauti laidų filmavimuose – atsipalaiduoju ir esu tokia, kokia esu, tokia, kokią žmonės mane myli.

Aš matau, kad myli ir tam nepakenkia net ir pilamas purvas, noras mane žeminti. Tai pajutau, kai sūnus vėl privirė košės, kai viešai pasakiau, kad sūnaus atsisakau. Ir tų žodžių neatsiimu, nes savo širdyje jam vietos po to, ką yra padaręs savo šeimai, neberandu. Dėkoju tiems, kurie mane supranta. Kad tokių yra, įsitikinau tradicija tapusio naujametinio koncerto „Palydėkime senuosius būryje draugų“ metu. Kai į koncertų salę susirinko apie 600 žiūrovų ir visi atsistoję plojo, man pakirto kojas ir aš supratau, kad mane šiauliečiai myli, vertina už balsą, nors puikiai žino mano bėdas. „Čia ne jums – čia sūnui gėda“, - ne kartą girdėjau ir supratingus žodžius.

Nestokoju koncertų, nors sausis ir bus „sausas“. Tačiau dirbame kavinėje, kurią duktė atsidarė su draugu. Dabar turime kur dainuoti, kai nėra užsakymų. Tačiau labiausiai džiugina anūko žodžiai. „Tu mano mylimiausia moteris“, - sako Kęstutis ir aš tuo tikiu, nes su juo susijusios visos geriausios mano praėjusių metų akimirkos”.    

V. Čmilytė: „Nežinau, kokie man turėjo būti Katino metai pagal horoskopą, nes horoskopais nesidomiu, neskaitau jų ir savo gyvenimo pagal horoskopus neplanuoju. Tačiau buvo šie, jau praėjusieji metai, labai man sėkmingi – vieni iš sėkmingiausių mano sportinėje karjeroje. Buvo labai intensyvūs, neslėpsiu - sunkūs, tačiau viskas klostėsi labai gerai. Tikrai yra kuo pasidžiaugti, nes 2011 metus visada prisiminsiu.

Pirmą kartą tapau Europos moterų šachmatų čempione. Iki šiol tris kartus buvau iškovojusi sidabro medalį, o dabar – auksas, ir tai negali nedžiuginti. Sėkmė lydėjo ir gruodžio pradžioje Čekijoje vykusiame tarptautiniame aštuonių dalyvių turnyre, kuriame tapau tarptautinio šachmatų turnyro moterų varžybų lydere.

Metams baigiantis ir vėl nusišypsojo sėkmė – trečiųjų pasaulio protų žaidynių moterų šachmatų „Nematant lentos“ turnyre buvau antra. Dar nebuvo metų, kad būčiau pelniusi tiek reikšmingų pergalių.

Paženklinti praėjusieji metai ir Šiaulių garbės piliečio vardu. Man tai – labai didelis pripažinimas, už kurį jaučiuosi dėkinga tiems, kurie mane įvertino, pastebėjo, pripažino. Už pergalę varžybose gali dėkoti tik sau. Na, nebent dar priešininkams, kuriems nepasisekė, o įvertinimas – tai jau kitiems ačiū už tai.

Minint Valstybės – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną šalies Prezidentė man, kaip ir kitiems 23 Lietuvai nusipelniusiems žmonėms, buvo įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius. Išties vertingi apdovanojimai, kuriais pelnytai didžiuotųsi kiekvienas žmogus.

Aš taip pat nesu labai išpaikinta pergalių ir apdovanojimų, todėl nuoširdžiai džiaugiuosi. Per praėjusius metus teko aplankyti aštuonias valstybes – labai daug keliauta. Du kartus lankiausi Kinijoje, buvau Rusijoje, Graikijoje, Danijoje, Švedijoje, Gruzijoje, Gibraltare. Grįžau namo prieš savaitę iki Kalėdų. Tad šventes švenčiau artimųjų rate – su tėveliais ir sūnumis Dmitrijumi ir Aleksandru.

Stengiuosi per šventes neplanuoti varžybų, nes nepatinka. Yra tekę žaisti per Naujuosius metus, tikrai nekaip jaučiausi, todėl daugiau taip nedarau. Tačiau jau po dešimties dienų laukia varžybos. Sausio mėnesį jau yra suplanuotos penkerios varžybos.

Visi artėjančių metų planai susiję su sportiniu gyvenimu – kitokių planų neturiu, permainų nelaukiu. Vaikai mokosi Centro pradinėje mokykloje ir 2012 metais dar čia mokysis, niekas nesikeičia. Džiaugiuosi šventes praleidusi namuose. Tai man suteikia sielos stiprybės, tvirtybės, jaučiuosi pakylėta drauge su mama rengdama Kūčių stalą, labiausiai jaučiuosi apdovanota, galėdama būti drauge su savo vaikais ir tėvais”.

J. Matkevičius: „Praėjusieji metai UAB „Šaulių vandenys“ buvo geri: džiaugiuosi, kad vykdėme visus įmonės įsipareigojimus, įgyvendinome Europos Sąjungos, Savivaldybės ir bendrovės parengtus du finansinius projektus. Džiugina tai, kad metai prabėgo be didesnių avarijų, be bėdų, be nelaimingų atsitikimų, buvo įmonei pelningi.

Sugebėjome suvaldyti krizę, išsaugodami tą patį darbuotojų skaičių. Jau padėti pagrindai kitų metų sėkmei – parengėme du projektus, kurie sulaukė palaiminimo. Tai tinklų tankinimo bei renovacijos projektai.

Sulaukėme ir įvertinimo. Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkė Irena Degutienė įteikė Lietuvos pramonininkų konfederacijos organizuojamo konkurso „Lietuvos metų gaminys–2011“ aukso medalį už  rekonstruotą nuotekų valyklos technologinį procesą. Pelnėme ir konkurso „Sėkmingai dirbančios įmonės 2011“ apdovanojimą didelių įmonių grupėje.

Ypač džiaugiamės naujais vartotojais. Per praėjusius metus jungėsi pusantro tūkstančio naujų vartotojų. Daugiausia tai – Europos Sąjungos finansuojamų vandentvarkos projektų dalyviai. Džiaugiamės ir tuo, kad pavyko išlaikyti stabilią kainą. Tikimės, jog ir kitais metais vandens kaina gyventojams nepakis.

Pats esu gimęs Šuns metais, o su katinu šuo – draugai, tad ir metai buvo geri ir įmonei, ir šeimoje problemų neiškilo. Aišku, katinas šuniui gali ir kirsti – taip vertinu kai kuriuos Seimo priimtus įstatymus, kurie žmogų tik suerzina. Taip buvo ir su vandens kaina, nes ištekliai privalėjo brangti, o vartotojo stengėmės nepiktinti – išlaikėme tą pačią kainą.

Per skubotai priimtas ir prabangos mokesčio įstatymas. Manęs jis neliečia, nes turėčiau dar daug turto įsigyti, kad reikėtų mokėti prabangos mokestį, tačiau dėl kitų sakau, kad jis per daug skubotai priimtas, neapsvarsčius daugelio niuansų“.  

Šiaulių centro poliklinikos vyriausiasis gydytojas Mindaugas Maželis: „Antrieji metai prie poliklinikos vairo – atsinaujinimo, įžvalgos metai.“ 

Vykdėme pacientų apklausas, kurių dėka aiškinamės, kurioje srityje reikėtų labiau pasispausti, kur tobulėti, kad aptarnavimo kokybė, darbas su pacientais tenkintų žmones. Tam buvo reikalinga ir savianalizė, ir pacientų skundų analizė. Išskirtiniai metai buvo ir tuo, kad teko dirbti drauge su 14 Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rezidentų – toks atsinaujinimas būtų labai į naudą, nes mūsų kolektyvo medikų amžiaus vidurkis - apie 60 metų. Gauname laiškų, kuriuose būsimieji medikai išsako norą sugrįžti, mes jų tikrai laukiame.

Neišvengėme ir liūdnų gaidų – dėl gyvenamosios vietos deklaravimo ne Lietuvoje iš polikliniką pasirinkusiųjų sąrašo „išbyrėjo“ 55 tūkstančiai gyventojų – beveik trys apylinkės. Mes netekome 42 tūkstančių litų kas mėnesį.

Sulaukiau ir aš kalėdinės „dovanos“. Prieš pat šventes iš Savivaldybės atskriejo raštas, kuriame pranešta, jos dėl Vyriausybės įstatymo pakeitimo nuo Naujųjų metų įstaigos vadovo atlyginimas bus skaičiuojamas kitaip. O tai reiškia, kad poliklinikos vadovas uždirbs mažiau nei šeimos gydytojas. Esu ramus, nes abejoju, kad šis įstatymas pasiteisins.

Labiausiai džiugina – įgyvendinti sumanymai. Pasikeis ne tik gydytojų darbas, bet ir atsivers daug galimybių pacientams įdiegus šiais metais parengtą projektą „Elektroninė sveikata“, kurią mieste įgyvendinsim pirmieji.

Poliklinikos pacientai palankiai priėmė „Žemo slenksčio“ kabinetą, teikiamą pagalbą artimoje aplinkoje nukentėjusioms moterims, Metadono programą. Tik psichikos dienos stacionaras – tarsi negimstantis kūdikis, nejuda iš vietos.

Pacientų pageidavimu duris atvers akių ligų kabinetas, poliklinikoje dirbs ir neurologas. Ėmėmės Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų profilaktinės sveikatos patikros. Tai labai paskatino pasitempti, stiprinti profilaktinės tarnybos darbą. Puikiai vykdome ir valstybės finansuojamas prevencines programas – praėjusieji metai buvo pirmieji, kai mūsų poliklinikos vidurkis viršijo miesto gydymo įstaigų vidurkį. Pasiteisino skatinimo priemonės, nuolatinis dėmesys žmogui.

Dėmesio ir rūpesčio reikia ir dešimtmečiui sūnui Rokui, pamėgusiam dainą, bei septyniolikmetei dukrai Rūtai. Dabar ji laisvalaikiu šoka, svajoja apie biomediciną, o mano rūpestis, kad vaikų norai pildytųsi. Ateina, manau, veržlaus, valdingo, stipraus drakono metai, tačiau žmogui labiausiai reikia gerumo, rūpesčio, atjautos, supratimo, kuo dalintis ir yra pašauktas gydytojas. Nuo žmonių tarpusavio bendravimo, geranoriškumo priklauso daugelio dvasinė ir fizinė sveikata. Linkiu ateinančiais metais šilumos ir šviesos tarpusavio santykiuose. 

Vadimas: „Mes abu pavasarį dirbome vienoje mokykloje, kurioje rengėme abiturientų šimtadienio šventę. Darbo pabaigoje ir sužinojome, kad į mūsų gyvenimą beldžiasi gyvybė. Tai buvo ypatinga žinia, o šiandien jau galime sakyti, jog tai buvo labai gražus, ramus laukimas. Jam ir susitelkėme visus praeinančius metus – pristabdžiau kūrybinius planus, taip pat elgėsi ir Jūratė.

Nors ir buvo siūlyta filmuotis, nes tokia moters padėtis labai intriguojanti, ji atsisakė. Atsisakė dalyvauti ir teatro 80-mečio spektaklyje. Nenorėjome niekuo rizikuoti, nes tas laukimas – pernelyg brangus mums abiem. Dabar žinau, kad ir pedagogo darbas pakimba ant plauko, nes bus uždaryta mokykla, kurioje dirbu.

Negatyvios jėgos stumia į neviltį ne tik mokytojus, bet ir mokinius, bet man tai – jau antrame plane. Sofija viską atsveria absoliučiai, visomis prasmėmis. Jos atėjimas, buvimas drauge, miegojimas kartu vienoje lovoje, suteikė kitų spalvų. Daug džiaugsmo, kad planai pildėsi lengvai: Valentino dieną planavome gyvybę, o po kelių savaičių atliktas nėštumo testas jau rodė teigiamą rezultatą. Net ir vardo toli neieškojome, nors rinkome visą vasarą. Sofijos vardadienis - mūsų vestuvių dieną, gegužės 15-ąją.

Dabar, kai esame labai laimingi, norime tik vieno – kad žmonės nepavydėtų ir negalvotų, kad esame kažkuo išskirtiniai. Esame paprasti, turime problemų, bet jaučiamės laimingi...“

Jūratė: „Aktoriai – žmonės egoistiški. Kai jam pasiūlomas geras vaidmuo, jau jis pradeda svajoti apie dar geresnį. Man metų pradžia tikrai buvo sėkminga ir gerų vaidmenų, ir pasiūlymų, tačiau kai tik sužinojau, kad laukiuosi, tą pačią akimirką supratau, kad aš ir lauksiuosi.

Menininkui scenoje ne kartą tenka išgyventi gyvybės laukimą ir kol to nesi patyręs, tenka vaidinti. Aš norėjau patirti tą laukimą susikaupusi, rami. Ypač, kai iš laukimo siūloma daryti komerciją, tampa atgrasu. Visų pinigų neuždirbsi, o vaiko laukimą stumti į antrąjį planą tikrai nesinorėjo. Kai jauti savyje lėliuką, norisi vieno – apsaugoti jį ir pačiai save saugoti dėl jo. Juk laukiant niekam kitam ir nelieka laiko, tik laukimui, kurio metu reikia kalbėtis, bendrauti, susivokti pačiam ir suteikti stiprybės ateinančiam.

Visą vasarą praleidome Palangoje – Vadimas dirbo, ir aš dirbau – laukiausi. Esu labai dėkinga ginekologei Dainai Ligeikienei – ji ir Vadimo buvusi mokinė. Visada drąsiai klausdavau, jei kas neaišku. Suabejojau, ar galiu kaitintis saulėje. Gydytoja patarė elgtis taip, kaip sako intuicija – jei to noriu – pirmyn į paplūdimį. Bet aš pajutau, kad saulės spindulių nereikia, mėgavausi nuostabia vasara.

Šeštą-septintą nėštumo mėnesį nusprendžiau važinėtis dviračiu. Vėl klausiu patarimo. Atsakymas: „Jei tu tik to nori“. Abu lankėme tėvystės pamokėles, abu mokėmės pasitikti kūdikį, tačiau laukimą pakoregavo pati Sofija. Į Motinos ir vaiko kliniką važiavome kaip ir patarė gydytoja – gerokai po to, kai prasidėjo sąrėmiai. Aš pakėliau arbatinuką užpilti arbatos ir... nubėgo vandenys. Tada jau delsti nevalia. Tai buvo 11.11. – daugelio laukta data, nors gimdyti teko jau kitą parą.

Labai draugiški, labai geri žmonės ligoninėje, esame dėkingi už tai, kad galėjome būti ramūs. Gimdyti nusprendžiau natūraliai, be nuskausminamųjų. Gimdyvei – puikios sąlygos: kamuoliai, ant kurių gali voliotis kaip tinkama, kad tik mažiau skaudėtų, vonia su „džakuzi“ – atsipalaiduoti. Net ir tada, kai paaiškėjo, kad baigti gimdymo natūraliai nepavyks, nes virkštelė apsivijo mažylės kaklą, buvau rami. Tik tada, kai buvo atlikta Cezario operacija ir sužinojau, kad dukrytės nepaguldys man ant pilvo, pasijutau blogai. Bet gydytojai rado išeitį ir Vadimui ant krūtinės paguldė dukrytę, o mane išvežė į reanimacijos palatą.

Po dviejų valandų atnešė vaiką, jau galėjau maitinti, pienukas atsirado, nors ir baiminausi, kad nebus dėl operacijos. Greitai prabėgo pusantro mėnesio – Sofija labai ramus vaikas, ilsiuosi su ja. Jaučiuosi puikiai.

Visiems ateinančiais metais linkiu kantrybės, ramumo, nedaryti staigių judesių, kad neišgąsdintume drakono. Juk žmogui daug nereikia: svarbu, kad šeimoje viskas būtų gerai, kad būtų šiluma, pasitikėjimas ir ramybė, meilė. Kai žmogus šeimoje saugus, jis ir pasaulį gali valdyti, jis gali ir kitiems būti geras, ir tada tikrai atrodo, jog aplinkui – tiek daug gerų žmonių.