2015-04-14 26

Šaunioji kultūros centro „Laiptų galerija“ kompanija (iš kairės) – R. Minkevičiūtė, R. Jakutis, J. Ališauskienė, K. Laidauskaitė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Balandžio 15-oji – Pasaulio kultūros diena – primena kaip svarbu saugoti visos žmonijos kultūrines vertybes. Tad šią dieną Lietuva taip pat mini įvairiausiais renginiais.
Tik Šiauliuose apskritai „nieko nevyksta su kultūra“ – tenka išgirsti ne vienam iš mūsų, šiauliečių. Ar tikrai mes nieko neturime? O gal tiesiog nemokame matyti? Pavyzdžiui, ar turėjote garbės apsilankyti „Laiptų galerijoje“ ir pabendrauti su laiptiečiais? Tikrai smagi, imli, veržli kompanija, kuri domisi aukščiausiomis kultūros materijomis ir jas atgabena į Šiaulius ne tik iš Lietuvos. Negana to, ji betarpiškai bendrauja su savo lankytojais, o balandžio 23-iąją kviečia į gimtadienio šventę ir šventinį Genovaitės Skrabulienės parodos atidarymą.

Samtis iš kultūros problemų puodo
Šiaulių miesto kultūros centro „Laiptų galerija“ specialistė Kristina Laidauskaitė sako, kad šios galerijos darbuotojai stengiasi su kitų miestų ir miestelių kultūros bendruomenėmis susipažinti juos priimdami pas save būtent balandžio15-ąją. Yra minčių, kad reikėtų rasti progą išvažiuoti patiems ir išsamiau susipažinti su aplink verdančiu kultūros gyvenimu. „Minint šią dieną reikėtų neužsidaryti savo mieste. Kultūros dieną turėtume orientuotis į kultūros problemų gvildenimą – siūlytumėme padaryti apskritą stalą, kalbėti apie kultūrą – apie jos šiandieninę situaciją, bėdas, kas yra blogai ir gerai“, – sako K. Laidauskaitė, pridurdama, kad reikėtų ne tik šventinės programos, o ir paaukoti Kultūros dieną diskusijoms. Drauge būtų galima atitrūkti nuo kasdienių savo darbų ir savo ploto visos Lietuvos lygiu. „Kultūros diena, mano asmenine nuomone, būtų proga pažvelgti į ateitį“, – sako K. Laidauskaitė.
Pasak galerijos direktorės Janinos Ališauskienės, Lietuvoje neapsispręsta – tai kultūros ar kultūros darbuotojų diena. Ir miestas dar nėra apsisprendęs, ko nori. Tai štai balandžio 15 d. atidaryti duris nemokamai ir laukti lankytojų lyg ir nieko nauja – jie laukiami kiekvieną dieną. Tik ar tapti nemokamais šią dieną nebūtų savotiškas pažeminimas, nusipiginimas?
Direktorei pritaria K. Laidauskaitė: plačiąja prasme siekiant žūtbūt pritraukti žmonių visos Lietuvos mastu tektų nusipiginti. „Pas mus priimta – eini, moki ir tada žiūri. Tai ir parodo žiūrovo lygį, kad jis nepasiruošęs mokėti ir jam kultūra reikalinga tik tada, jeigu jis tai gali matyti nemokamai. Pirmiausia turime pradėti nuo tėvų, paskui nuo vaikų ugdymo: kultūra reikalinga – nesvarbu ar ji mokama, ar nemokama“, – sako specialistė.

Itin orientuotis į jaunosios kartos edukaciją
Kiek prisimena J. Ališauskienė, pamažu tampant „Laiptų galerija“ pradžia nebuvo lengva – buvo skeptikų, aplink žlugdavo kultūrinės įstaigos, reikėjo rinktis, kokiu keliu eiti. Šio specializuoto kultūros centro, kurio pagrindinė veikla yra profesionalus menas, parodinei veiklai nuo 1992 m. sukanka 23 m. Šiandien kultūros centras turi pripažinimą, yra vertinamas ne tik mieste, bet ir Lietuvoje. Užtat reikia ne tik vertę išlaikyti, bet ir išlaikyti žmogų.
„Miestiečiai išvažiuoja ne tik į užsienį, bet ir į didesnius Lietuvos miestus, daugiausiai ne tik dėl čia esančio mažesnio atlyginimo, nes čia yra ir darbo mažiau. Dar ir dėl to, kad kultūrinė aplinka ne visus tenkina“, – sako J. Ališauskienė.
Pasak jos, grįžę mūsų išeiviai kalba apie tai, kad jie turi didesnę, platesnę pasiūlą Vilniuje. Tai liečia ir teatrą, ir muziką, ir kitas meno sritis. Tad Šiauliuose reikia auginti naują publiką.
Vis dėlto auginimas nėra labai sudėtingas: direktorė džiaugiasi, kad lankytojas yra paslankus ir nesunkiai pasiduoda interaktyvumui. „Mes nesėdime vietoje, o ieškome to žmogaus ir jį turime. Dabar Šiauliuose tikrai sudėtingos sąlygos – ne tik mažėja gyventojų, bet ir tų, kuriems yra įdomi kultūra...“ – teigia direktorė.

Bet Luvro mes nepastatysime....
Tikriausiai tokio pasaulinio garso muziejaus, į kurį plūste plūstų turistai ir vietiniai, Šiauliai nesulauks. Vis dėlto reikia judėti ir gyventi su tuo, kas yra čia. „Laiptų galerijos“ vyr. specialistė Rasa Minkevičiūtė sako, kad nuo metų pradžios renginiai buvo labai lankomi – parodų atidarymai, literatūros skaitymai. „Ateina naujų žmonių, mes atrandame naujų veidų – tai yra gerai, tai džiugina. Kitas dalykas – kokie žmonės lieka ir ką mes su jais darome. Mes turime tikslą – supažindinti ir skleisti kultūrą. Yra ir jaunieji, mažieji šiauliečiai, iš kurių, tikėtina, ne visi išvažiuos. Gal jie taps ne nuolatiniais lankytojais, bet žinos, kad yra mieste, be viso kito, dar ir „Laiptų galerija“. Tad vienas iš uždavinių – kad atėję nauji žmonės mus atrastų“, – sako R. Minkevičiūtė.
„Laiptų galerija“ dirba intensyviai: rengia jaunų menininkų – vaikų, jaunuolių – parodas. Tuomet čia ateina patys autoriai ir jų tėvai, seneliai, auklėtojai, draugai. Ir čia susidurta su problema: žmonės ne tik kad nežino Šiaulių kultūrinių įstaigų, bet ir nemoka jose elgtis. „Nemoka elgtis ne tik vaikai, bet ir jų tėvai. Jie nežino, nesupranta, kur jie yra ir ko jie čia atėjo. Tai iš pradžių mums kėlė ne pačius maloniausius jausmus, bet kitas dalykas – tai ir yra mūsų užduotis išgyvendinti pamažu. Mes rodome grožį, bet ir jūs būkite malonūs – taikytis reikia prie tų taisyklių, kaip gyventi su menu ir su kultūra“, – sako R. Minkevičiūtė.

Nemokame elgtis...
Laisvė kaip laisvė, bet niekur užsienyje vaikas, atėjęs į galeriją ar muziejų, nesielgia iššaukiančiai, nepagarbiai. Pas mus šiuo metu trūksta tos pagarbos. O iš kur jis atsineša tokią elgseną ar nežinojimą? Iš savo tėvų, iš mokyklos.
J. Ališauskienė sako, kad pirmiausia tave turi dominti tai, kur tu atėjai. Kartais tiek tėvai, tiek vaikai nežino elementarių taisyklių – pavyzdžiui, liestis prie darbų negalima, o kai kalbama apie parodos darbus, autorių, turi būti klausomasi. Bet net ir mažame pramoniniame mieste žmonės šalia visko nori ir poezijos, ir muzikos, ir šilumos.
Vien per praėjusius metus „Laiptų galerijoje“ surengta 30 profesionalių parodų. Žmonės garsius autorius atpažįsta, žino ir laukia jų – pavyzdžiui „Laiptų galerija“ gali didžiuotis tokiomis asmenybėmis, kaip tapytojas Rimantas Bičiūnas, Ričardas Ničajus, Šarūnas Sauka, Stasys Eidrigevičius, Vytautas Kasiulis...
Parodų kuratorius Ričardas Jakutis pastebi, kad Šiauliuose įvyksta labai svarbių ir populiarų įvykių atgarsiai. „Visa knygų mugė ima ir persikelia pas mus į Šiaulius, nes visi svarbiausi renginiai, kurie vyko ten su R. Vanagaite, R. Aškinyte, A. Urbonaite – persikelia čia. Arba praėjusieji metai buvo Kristijono Donelaičio metai. Tad daugybė renginių buvo skirti tai progai – pirmiausia Virgilijaus Burbos paroda, o po to Šarūno Leonavičiaus iliustracijų, sukurtų Kristijono Donelaičio poemai ,,Metai“, paroda. Juk tai Lietuvoje buvo įvykis: kūrėjo darbai sugulė į 300-osioms Kristijono Donelaičio gimimo metinėms skirtą knygą. Tuo metu, kai įvyko ta paroda, atvyko Rolandas Kazlas, o dar ir prieš tai skaitė jis K. Donelaitį drauge su aktoriumi Andriumi Bialobžeskiu“, – sako R. Jakutis.

Vardan ko dirbate?
Žmonės, kurie nekuria, temoka griauti. Todėl kultūra mums ir yra svarbi, nes ji prižiūri, kad mes nesugriūtume, kad mūsų neapleistų jausmai, pagarba, gėris ir grožis.
J. Ališauskienė sako, kad žmonių reikia ieškoti ir žingsnis po žingsnio vesti juos kultūros keliu. O tame kelyje ir be galo svarbus grįžtamasis ryšys.
K. Laidauskaitė teigia, kad betarpiškas bendravimas primena savus namus. „Tu pažįsti darbuotojus, kurie paklausia, kaip gyveni. Kitose įstaigose atidaro duris, paima paltą, po renginio atiduoda, uždaro ir – viso gero. O čia vertinamas kiekvienas lankytojas“, – sako specialistė.
„Mes norime išgirsti mūsų darbo įvertinimus. Žmogų bet koks renginys paskatina mąstyti. Pradėkime nuo to, kad daugelį mes pradėjome pratinti pasisveikinti“, – sako R. Minkevičiūtė. Tad vien „labas“ rūbinėje nepakanka – kitame aukšte laukia kiti žmonės, kurie tave matė jau anksčiau ir tau šypsosi. Iš paprastų žmonių, kurie, atrodo, ne visai domisi, galima sulaukti labai įdomios nuomonės ir išsiugdyti lankytoją. Ir jį kilstelėti iš pramoninio, karinio, paprasto miesto ribų.
Nebūtina važiuoti į Vilnių ar užsienį, pasisemti kultūros – ir čia atnešama laisvės dvasia. Ji yra prieinama.
„Kultūra nėra tik menas, tai yra ir bendravimas. Tu mąstai, girdi, matai, priimi-nepriimi. Ten, kur yra kultūros, apskritai žmogui gyventi geriau. Gyventi lengviau pasidaro prie švarios ir kultūringos aplinkos, kai iš tikrųjų tokios gali neturėti net ir savo namuose. O tada ne taip jau blogai. Net ir bet kokių suiručių – karo, bado ir kitų kataklizmų – metu menas suminkština širdį, atneša gerumo, tikėjimo, vilties ir žmogui lengviau pasidaro gyventi“, – sako J. Ališauskienė.

 
Straipsnių peržiūros
94613205
Į viršų