Lietuvoje ir vėl netyla aistros dėl mokesčių reformos. Seime svarstant valstybės biudžeto projektą, profsąjungos surengė mitingą ir reikalavo didinti minimalią algą. Valdžia didesnių algų nežada ir teigia, kad ekonominė krizė dar nesibaigė. Tačiau ekonominiai rodikliai rodo kitokią rinkos situaciją – atlyginimai auga. Tačiau beveik trečdalis šalies gyventojų to nejaučia – vis daugiau žmonių atsiduria prie skurdo ribos.
Kęstučio PABIJUTO pieš.
Algimantas BALTRUŠAITIS
Didesnių algų nežada
Finansų ministerija ketina rengti progresinių mokesčių įstatymo projektą. LR Seimas vakar svarstė 2014 m. valstybės biudžeto projektą. Planuojama, kad biudžetas bus priimtas gruodžio 12-ąją. Finansų ministras Rimantas Šadžius sako, kad ekonominė krizė dar nėra pasibaigusi ir prognozuoja, kad iš jos išbrisime per vienerius dvejus metus. „Mano nuomone, krizė nėra pasibaigusi. Esame pereinamajame laikotarpyje, kai galime pasidžiaugti pirmaisiais augimo želmenimis, tačiau iš krizės duobės išsiropšti prireiks vienerių dvejų metų“, - Seime ketvirtadienį parlamentarams kalbėjo ministras, pristatydamas patobulintą 2014 m. valstybės biudžeto projektą, skelbia ELTA.
Opozicijos nuomone – biudžeto projektas parengtas tik su kosmetiniais pataisymais, tačiau nėra sprendžiami ekonomikos ir verslo skatinimo, kompensacijų pensininkams, finansinio stabilumo klausimai. Įspėjamąjį mitingą prie Seimo ketvirtadienį surengė profsąjungos. Jų atstovai reikalauja didinti minimalią algą bei pensijas. Premjeras Algirdas Butkevičius, komentuodamas mitingo dalyvių reikalavimus, teigė, kad kelti minimalią algą nėra planuojama. „Kol kas tai dar nėra numatyta, kada ekonominė situacija dar labiau pagerės. Manau, kad reikia truputį kantrybės ir kažkada bus pakelta minimali mėnesinė alga“, - ketvirtadienį į žurnalistų klausimą, kada gali būti pakelta MMA, atsakė A. Butkevičius.
Vis dėlto valdantieji iš krizės, panašu, jau išbrido – Konstitucinio teismo sprendimu ikikriziniai atlyginimai bus atstatyti teisėjams, valdininkams, Seimo nariams ir kitiems aukštiems pareigūnams.
Darbo užmokestis – auga?
Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis trečiąjį šių metų ketvirtį, palyginti su antruoju ketvirčiu, išaugo visų apskričių įmonėse, įstaigose ir organizacijose (be individualiųjų įmonių). Statistikos departamento teigimu, daugiausia vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis padidėjo Panevėžio (4,7 proc.), Marijampolės ir Telšių (po 3,3 proc.), Šiaulių (2,9 proc.) apskrityse, kitose – mažiau (nuo 1,7 iki 2,8 proc.). Darbo užmokesčio padidėjimą trečiąjį 2013 m. ketvirtį, palyginti su ankstesniuoju, lėmė didesnės darbų apimtys, sezoniškumas ir kitos priežastys.
Vidutinis mėnesinis neto darbo užmokestis apskrityse kito panašiai kaip ir bruto. Trečiąjį 2013 m. ketvirtį, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, neto darbo užmokestis labiausiai išaugo Panevėžio (67 Lt), Telšių (50 Lt), Marijampolės (45 Lt) ir Kauno (44 Lt) apskrityse. Per metus (trečiąjį 2013 m. ketvirtį, palyginti su trečiuoju 2012 m. ketvirčiu) vidutinis mėnesinis bruto ir neto darbo užmokestis išaugo visose apskrityse, labiausiai – Panevėžio (atitinkamai 8,6 ir 8 proc.), Telšių (7,9 ir 7,4 proc.) ir Šiaulių (7,6 ir 7,1 proc.) apskrityse.
Susiduria su skurdu
Kol vieni skaičiuoja augantį atlyginimą, kiti statistikos duomenys rodo, kad vis daugiau žmonių susiduria su skurdu ir socialine atskirtimi. Europos Sąjungos (ES) statistikos agentūros duomenimis, 1 milijonas Lietuvos gyventojų praėjusiais metais buvo atsidūrę prie skurdo ribos (kas trečias šalies gyventojas). „2012 metais 124,5 mln. žmonių, arba 24,8 proc. visų 27 ES šalių gyventojų, susidūrė su skurdo arba socialinės atskirties rizika“, - pažymima ketvirtadienį išplatintame agentūros pranešime. 2011 metais šis rodiklis sudarė 24,3 proc., 2008 metais – 23,7 proc. Lietuvoje praėjusiais metais šis rodiklis siekė 32,5 proc.
„Eurostat“ šį rodiklį apskaičiuoja pagal tris pagrindinius parametrus. Pirma, vertinamos realiosios pajamos (įskaičiuojant socialines išmokas ir kompensacijas). Antra, vertinamos kiekvienos šeimos galimybės užtikrinti savarankišką minimalų pragyvenimą, įskaitant maistą, apmokėjimą už būstą, elektrą ir šildymą. Trečia, vertinamas priėjimas prie darbo rinkos, kuris smarkiai skiriasi įvairiuose Europos regionuose.
